Psichologas: rūkydami slepiame tikruosius jausmus

Keičiasi tik pačios priemonės: tradicinio tabako vietą užima skysčiai. Ne vienas, nusprenęs atsisakyti rūkymo, susiduria su nemažais sunkumais, nes dopamino skonis atrodo daug saldesnis, o jo trūkumas – labai kartus.

Paaugliai nori pritapti

Statistika rodo, kad Lietuvoje vaikai ir paaugliai pradeda rūkyti gana ankstyvame amžiuje. Tyrimai atskleidė liūdną tiesą: maždaug trečdalis trylikamečių yra bandę rūkyti e. cigaretes. Nors įstatymai draudžia parduoti šiuos gaminius nepilnamečiams, paaugliai jų lengvai įsigyja iš perpardavinėtojų, socialiniuose tinkluose ar nelegalios prekybos taškuose. Ankstyvas rūkymas greitai sukelia stiprią fizinę priklausomybę ir daro neigiamą įtaką besivystančioms paauglių smegenims bei plaučiams.

Psichologas dr. Marius Daugelavičius įvardija aiškias priežastis, kodėl vaikai ir paaugliai apskritai užsikrečia šiuo įpročiu.

„Priežastis yra ne viena. Jaunam žmogui svarbu pamaištauti, daryti tai, ko negalima, dažnai kyla noras būti panašiam į suaugusiuosius. Juk suaugęs žmogus rūko, jam galima, jis pats sprendžia. Paauglys galvoja: aš jau subrendręs, galiu daryti, ką noriu“, – pasakoja specialistas.

Viena vertus, toks elgesys – normalus asmenybės formavimosi procesas, tačiau dėl to noro gyventi suaugusiojo gyvenimą ima formuotis blogi įpročiai. Rūkymas – tik vienas jų, bet kartu gali atkeliauti ir alkoholis, narkotikai.

„Paaugliai pasižymi ne tik noru elgtis kaip suaugusieji, bet ir būtinybe pritapti prie aplinkinių kompanijos. Jaunuolis jaučiasi „kietesnis“, eidamas kartu su bendraamžiais parūkyti, taip jis turi galimybę užmegzti ryšį. Rūkymas – vienijantis momentas, žmonės daro tą patį veiksmą, dalijasi, rūkydamas žmogus turi galimybę įeiti į bendruomenę“, – tęsia M. Daugelavičius.

Jis pastebi, kad rūkantys paaugliai bendraamžių aplinkoje dažnai užima matomesnę poziciją, todėl priklausyti šiai grupei paaugliams atrodo prestižo ženklas.

Dar viena priežasčių, kodėl jaunas žmogus pradeda rūkyti, – smalsumas, kuris būdingas vaikams ir paaugliams. Skatinamuoju veiksniu gali tapti ir tėvų ar kitos artimos aplinkos pavyzdys: jei tėvai rūko, didelė tikimybė, kad rūkys ir vaikas.

„Vaikas – kaip kempinė, kuri sugeria tai, kas yra aplinkoje. Jeigu aplinkiniai kartoja kokį nors veiksmą, pvz., rūko, vaikui tai neatrodys blogas dalykas“, – pastebi psichologas.

Anksčiau, kai tabako kontrolės mechanizmai buvo prasti, kino industrija išsijuosusi demonstravo rūkymo procesą: „Juk rūkė šaunūs vyrai ir gražios moterys. Reikia pasidžiaugti, kad ši mada kine buvo apribota, tačiau šiandien veikia kitas socialinis mechanizmas: paaugliai ir jaunuoliai nori būti madingi, o vienu iš būdų tai pasiekti tampa e. cigaretės“, – priduria M. Daugelavičius.

Vyresnį žmogų perspėjimai ant cigarečių pakelių gali veikti labiau, nes sveikatos klausimas su amžiumi tampa aktualesnis.

Malšiname stresą

Nors kalbos apie pasaulį, virtusį viena didele streso gniūžte, jau spėjo pabosti, jos primena svarbų dalyką: šiuolaikinis žmogus nebeatlaiko spaudimo, įtampos, nerimo, panikos, baimės ir kitų panašių jausmų. Jis bijo dėl savęs, dėl rytojaus, dėl vaikų, dėl finansų, dėl karo grėsmės. Raminti mintis gali tapti sudėtingu procesu, o trumpas kelių minučių parūkymas dažnam virsta išsigelbėjimu. Tai pagrindinė priežastis, kodėl rūko suaugę, įsitikinęs pašnekovas.

„Griebtis cigaretės dažnai paskatina stresas, tragedijos, smurtas artimoje aplinkoje ir pan. Tiesiog žmogus nori nusiraminti“, – pabrėžia M. Daugelavičius.

Jo teigimu, vyresniam žmogui, kaip ir paaugliui, daro įtaką socialinė aplinka, tačiau vis tiek pirminė rūkymo priežastis yra streso ir įtampos malšinimas.

„Dažniausiai į psichologą kreipiamasi dėl asmeninio gyvenimo, karjeros ar psichikos sveikatos iššūkių. Tada ir paaiškėja, kad išgyvendamas sunkumus žmogus ieško būdų, kaip nusiraminti, o juo dažnai tampa cigaretė. Gali būti, kad jos palydovu bus ir alkoholis“, – elgesio stereotipus primena specialistas.

Atlygio hormonas

Šiek tiek mokslo, bet jis įdomus: analizuojant žmogaus elgesį vis dažniau prisimenami hormonai, o populiariausių pavadinimus yra girdėjęs ne vienas.

Dopaminas dažnai įvardijamas kaip pagrindinis hormonas, susijęs su rūkymo sukeliamu malonumo pojūčiu.

„Nikotinas įkvepiamas į plaučius, patenka į kraują ir gana greitai pasiekia smegenis. Ten jis aktyvina neuromediatorius ir taip išsiskiria malonumo hormonai. Dopaminas dar vadinamas atlygio hormonu. Kodėl? Paprastai gyvenime reikia įdėti pastangų, kad ko nors pasiektum, laimėtum, kad išsiskirtų šis hormonas. Rūkant jis išsiskiria be didelių pastangų“, – pastebi dr. M. Daugelavičius.

Deja, laiku bėgant šis tabako sukeltas malonumas mažėja, o smegenys prie tokio dirginimo tiesiog pripranta. Užsikuria nuspėjamas mechanizmas: rūkantysis pradeda daugiau rūkyti, o dopamino išsiskyrimas smegenyse sumažėja iki minimumo.

Tada netikėtai pasireiškia abstinencijos sindromas, kurio simptomų nesupainiosi su niekuo: dirglumas, nerimas, įtampa, prasta nuotaika, kylantys negaunant nikotino. Ateina metas, kai rūkymas nebeteikia malonumo – jis tik sušvelnina nemalonius pojūčius, atsirandančius nerūkant.

Kodėl sunku mesti?

Į šį užburtą ratą patekęs rūkantysis nusprendžia mesti rūkyti. Tačiau daugelis turi istorijų apie nesėkmingus bandymus: kiek kartų buvo metę, bet vėl grįžo prie cigaretės. Užsirūkydamas dar vieną, jis vis svarsto – ar kada nors pavyks atsikratyti šio įpročio?

Anot psichologų, šiuo atveju veikia keli psichologiniai mechanizmai.

„Jeigu žmogus nuolat patiria stresą, jis ieško, kaip stresą numalšinti. Jeigu neturi kitų būdų atsipalaiduoti, formuojasi ne tik fiziologinis, bet ir psichologinis poreikis rūkyti. Be to, rūkantysis per dieną pasidaro tam tikras pertraukas, kurių metu kelias minutes skiria sau, nustoja dirbti, eina pabendrauti. Nerūkančiajam tą padaryti sunkiau. Turėti šiek tiek laiko sau, atsipalaiduoti šiuolaikiniam žmogui tampa svarbiu dalyku“, – pabrėžia pašnekovas.

Ne vienas mesdamas rūkyti galvoja: jeigu atsisakysiu tabako, vadinasi, atsisakysiu ir kompanijos, bendravimo, bendrumo jausmo, ir galiausiai prarasiu tą trumpą pauzę gyvenime.

„Žvelgiant dar giliau, cigaretės ir jų papsėjimas pasąmonės lygmeniu primena žindymo procesą. Nerimaudamas kūdikis instinktyviai ieško motinos krūties, o suaugęs žmogus, ištiktas įtampos, streso, ieško to raminančio papsėjimo reflekso. Galima diskutuoti dėl šios teorijos, bet kas galėtų paneigti, kad joje yra tiesos?“ – klausia psichologas.

Turbūt ne kartą esate girdėję rūkantį žmogų sakant: mesiu rūkyti nuo rytojaus, po gimtadienio, po Naujųjų Metų. Gal ir patys taip esate kalbėję. Vieni po truputį mažina cigarečių skaičių, kiti meta iškart.

„Supraskite viena: jeigu rūkote nuo penkiolikos metų, o dabar jums, tarkim, 55-eri, tikrai bus sunku mesti. Jūs pripratę prie šio proceso ir jis yra tapęs jūsų gyvenimo dalimi“, – negailestingą tiesą išdėsto M. Daugelavičius.

Tramdomieji marškiniai

Gąsdinantys užrašai ant tabako gaminių, jų dengimas prekybos vietose, reklamos ribojimai – tai tik kelios valstybės įgyvendintos priemonės, bandant pažaboti rūkymą. Tačiau kiek jos veiksmingos – tai jau diskusijos klausimas.

„Manau, kad jauną žmogų tokie gąsdinimai veikia mažiau, nes jam senatvė, ligos atrodo kažkur toli toli, kažkada, panašiai kaip kaupimas pensijai. Vyresnį žmogų perspėjimai ant cigarečių pakelių gali veikti labiau, nes sveikatos klausimas su amžiumi tampa aktualesnis“, – pastebi specialistas.

Tačiau jis ragina nepamiršti vienos žmogiškos savybės: prie to, kas nuolat kartojama, žmogus pripranta. Tad ir perspėjantys užrašai apie vaisingumo sumažėjimą ar širdies ligas tiesiog gali nebeveikti: juk mes prie visko priprantame.

Psichologas gali padėti

Žmonių, kurie į psichologus kreipiasi vien dėl rūkymo, nėra daug. Išties šis įprotis nėra toks visa griaunantis kaip alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas. Vis dėlto pašnekovas pastebi kitą aspektą:

„Į mane dažniausiai kreipiasi dėl streso, nerimo, problemų asmeniniame gyvenime ar karjeroje, ir dažnai tokį pacientą lydi... rūkymas. Mūsų darbas – padėti atpažinti, suprasti ir spręsti psichologines problemas. Kai žmogus suvokia, kas su juo darosi, mes drauge pašaliname priežastį, o tada pavyksta mesti rūkyti“, – reziumuoja pašnekovas.

M. Daugelavičius primena, kad yra ir kitų metodų, padedančių atsikratyti šios priklausomybės, tokių kaip hipnozė ar medikamentinis gydymas. Tačiau specialistas įsitikinęs, kad darbas su savimi, sąmoningas problemų išgryninimas duoda didesnę ilgalaikę naudą.

Pagalba pasiekiama bet kada

Psichologas dr. Marius Daugelavičius

Mob +370 659 18 242

http://www.psichologas.org