– Dėstytojaujate?
– Taip, dėstytojauju jau seniai – nuo 2012 m., Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Žinote tą vietą Aleksote, kur pasikėlus funikulieriumi ant kalno atsiveria nuostabi Kauno panorama? Ten ir įsikūrusi Dainavimo katedra, kurioje studentams dėstau dainavimą. Esu gana griežta dėstytoja (juokiasi). Tikrai. Studentai kartais net bijo pas mane ateiti. Tačiau dėl to nė kiek nesigailiu – tie, kurie bijo, dažniausiai neateina. Lieka tie, kurie iš tiesų nori mokytis ir augti.
– Prisipažinote, kad esate griežta dėstytoja. Koks Jūsų pagrindinis studentų vertinimo kriterijus?
– Neseniai egzaminavau magistrantus. Pasiekus šią studijų pakopą jau norisi, kad žmogus dainuotų savo vidumi, dalytųsi jausmais. Iš pradžių mokomės suvaldyti balsą, išgauti taisyklingą garsą, o vėliau vis svarbiau tampa tai, apie ką yra daina ar arija. Man norisi girdėti, kad žmogus dainuoja ne tik balsu, bet ir širdimi, siela. Kitaip, mano galva, muzika netenka prasmės. Technika ir jausmas negali būti atskirti – jie privalo eiti kartu.
– Artėja ypatinga proga – Jūsų jubiliejus. Tiesa?
– Tiesa. Nors nežinau, ar man pačiai ši proga atrodo tokia jau didelė. Labai nemėgstu švęsti savo gimtadienių. Štai mano vyras – priešingai, jam šventės labai patinka. (Solistės vyras Andrey Bestchastny – dainininkas, aktorius ir režisierius, gimęs bei augęs Kyjive – aut. past.) Tačiau šįkart skaičius jau toks jubiliejinis, kad jo tiesiog nebegalima praleisti. Pirmą kartą gimtadienį švęsiu teatre – pasikviečiau draugų, artimųjų. Tą vakarą rodysime Giacomo Puccini operą „Bohema“.
– 50 – tarsi pusė nueito kelio. Kokius jausmus kelia šis skaičius: daugiau ramybės ar nerimastingumo?
– Kokius jausmus? Pakilius! Šis skaičius man vis dar asocijuojasi su šviesia ateitimi. Turiu daug planų, idėjų, norų. Jei tik sveikata leis – visko imsiuosi, viską darysiu. Kuo daugiau praktikos, kuo daugiau patirčių sukrauta į gyvenimo skrynią, tuo smagiau visa tai panaudoti scenoje ir gyvenime. Kartais juk nutinka ir taip, kad žmogus sukaupia labai daug, bet jau nebeturi balso…
– Lygiai prieš 20 metų įsiveržėte į KVMT sceną su grafaitės Maricos vaidmeniu Imrės Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“. Ar scena ir šiandien dar kelia tokį patį jaudulį kaip profesinio kelio pradžioje?
– Šiandien tas jaudulys jau kitoks. Debiuto metu labai jaudinausi. Įsivaizduokite – iki tol operetės apskritai nebuvau dainavusi. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) baigiau aspirantūrą kaip kamerinės muzikos atlikėja, o ne operos ar operetės solistė. Staiga sužinau, kad gaunu vaidmenį spektaklyje, kur reikia visko: ir dainuoti, ir šokti, ir vaidinti.
– Tačiau juk buvote lankiusi dramos būrelį ir net ketinote tapti aktore?
– Taip, buvau. Tačiau vis tiek viskas atrodė labai nauja. Jaudulys prieš einant į sceną manęs nepalieka iki šiol, tik dabar jis jau valdomas. Maloniai valdomas.
Kartais būna, kad spektaklis keliomis minutėmis vėluoja, o tu stovi prie uždangos ir iš jaudulio net rankas ar padus ima niežėti. Tačiau vos įžengi į sceną – viskas dingsta. Viršų paima buvimas kitame lygmenyje, personažo gyvenime. Juk scenoje mes, artistai, galime būti tuo, kuo realiame gyvenime niekada nebūsime. Todėl jaučiuosi be galo laiminga, dirbdama šį darbą. Tiesą sakant, net nelaikau jo darbu – man tai labiau gyvenimo hobis.
Man norisi girdėti, kad žmogus dainuoja ne tik balsu, bet ir širdimi, siela. Kitaip, mano galva, muzika netenka prasmės.
– Visas Jūsų profesinis gyvenimas sukasi aplink muziką. Namuose laukia vyras dainininkas, tad, regis, ir ten neišvengiate pokalbių apie muziką. Ar kartais jos nebūna per daug?
– Oi, ne. Tiesą sakant, pačios muzikos aš mažai klausau – man užtenka ją dainuoti (juokiasi). Gyvenime turiu ir kitų mėgstamų veiklų. Pavyzdžiui, abai mėgstu gaminti. Ypač – išbandyti kitų šalių virtuves, net tų kraštų, kuriuose pati niekada nesu buvusi.
Mūsų Muzikos akademijoje pianino studijas baigė meksikietis Renė, dabar dirbantis mano vyro klasėje koncertmeisteriu. Su meksikietiška virtuve susipažinau lankydamasi pas seserį Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vieną dieną sugalvojau pagaminti meksikietišką patiekalą „Birria de res“ – ilgai troškintą jautieną su aštriais prieskoniais – ir paprašiau vyro, kad nuneštų jį Renė paragauti. Įvertinimas buvo pats geriausias: vaikinas sakė pasijutęs lyg namuose. O juk pati net nesu buvusi Meksikoje!
Dažniausiai gaminu vis ką nors naujo, o vyrui norisi, kad gaminčiau tai, kas jam patiko. Man taip neįdomu. Man maisto gaminimas – irgi kūryba. Todėl kur kas įdomiau kaskart sukurti ką nors naujo.
Ragauti irgi mėgstu. Kilogramai? Juos išsportuoju. Lankau aerobikos treniruotes „Žalgirio“ arenoje, kartais net penkis kartus per savaitę. Vien tik kardio sporto salėje man būtų pernelyg nuobodu.
Dar labai mėgstu skaityti. Nuo detektyvų, garsių žmonių biografijų iki romanų – tik jau ne lėkštų. Perskaičiau kone visas knygas, atsivežtas iš anytos namų. Mano vyro tėtis buvo akademikas, jo mama – prokurorė, o močiutė – garsi mecosoprano solistė Larisa Rudenko. Jų namuose visas koridorius nuo grindų iki lubų buvo nukrautas knygomis – storais odiniais viršeliais įrišta rusų klasika.
Negaliu skaityti elektroninių knygų – man būtina jausti popieriaus šiugždesį, jo kvapą. Prieš užmiegant taip maloniai veikia. Mėgstu skaityti vonioje. Užsidedu kaukę ir skaitau.
– Tai gal iš vonios plaukime į Jūsų vaikystę ir į pirmąsias svajones?
– Plaukime... Muzika mane lydėjo nuo pat mažens. Tėvai pasakoja, kad jau būdama trejų metų, kai nuvažiuodavome į gamtą, stodavausi ant kelmo ir dainuodavau. Pati to neprisimenu. Darželyje taip pat nuolat dainuodavau.
Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje mokėsi mano sesuo, grojusi smuiku, taip pat pusbrolis violončelininkas, gal todėl ir mane tėvai nuvedė ten. Devynerius metus mokiausi groti smuiku, tačiau dėl netaisyklingo rankos pastatymo kairėje rankoje susiformavo toks gumbas – kitaip sakant, skausmingas raumens patempimas. Teko rinktis – arba visai palikti muziką, arba keisti specialybę. Pasirinkau antrą variantą ir po keliamųjų egzaminų devintoje klasėje perėjau į chorinį dirigavimą.
Turėjome ir privalomą akademinio dainavimo pamoką. Ją dėstė Jūratė Bukauskaitė, dirbusi ir Juozo Gruodžio konservatorijoje, ir akademijoje. Ji ateidavo mokyti būsimų chorvedžių dainavimo pagrindų.
– Kokia jūsų istorija su aktoryste? Juk po mokyklos pirmiausia bandėte stoti į vaidybą LMTA?
– Taip, bandžiau. Atvykau į Vilnių paduoti dokumentų ir staiga sužinojau, kad jau kitą dieną prasideda stojamieji egzaminai. Mane ištiko šokas – buvau visiškai nepasiruošusi. Egzaminų dieną vos pradėjau deklamuoti Maironį, kai komisija liepė dainuoti. Pagalvojau: „Na jau dabar tai parodysiu“, ir užtraukiau kažkokią ariją. Tačiau po kelių frazių aktorių kursą rinkusi Dalia Tamulevičiūtė mane sustabdė ir pasiūlė eiti į dainavimą.
Kad žinotumėte, kaip aš tada supykau! Juk daugybę metų lankiau dramos būrelį Moksleivių rūmuose. Vaidinau pagrindinius vaidmenis sudėtinguose spektakliuose – „Bleze“ pagal prancūzų dramaturgo Claude’o Magnier pjesę; Henriko Ibseno „Dviese sūpuoklėse“, Peterio Turinni „Žiurkių medžioklėje“. Šiuos spektaklius statė režisūros bakalauro studentai kaip savo diplominius darbus.
Beje, dramos būrelį lankiau drauge su garsiu dabar dainininku Edgaru Prudkausku (Edgaru Montvidu – aut. past.) ir dainininke Raminta Babickaite. Visi trys lankėme jį ir žegnojomės, kad po mokyklos tapsime aktoriais, o esame... dainininkai.
Pamenu, spektaklyje „Žiurkių medžioklė“ vaidinau prostitutę, kurią Edgaro personažas atsiveža į šiukšlyną – suprantama, kokiais tikslais. Mama manęs scenoje net neatpažino. Praėjus maždaug penkiolikai minučių nuo spektaklio pradžios ji paklausė šalia sėdinčios sesers: „O kada pagaliau pasirodys Raminta?“ Sužinojusi, kad aš scenoje jau seniai, tepasakė vieną sakinį: „Gerai, kad tėvas neatėjo…“ (juokiasi).
Kai išeini į sceną, atiduodi viską. Protu supranti, kad kitą dieną vėl laukia spektaklis ir balsą reikia tausoti, bet vis tiek atiduodi 150 proc. savęs.
– Spėju, šiandien visi trys džiaugiatės atsidūrę teatre, kur galite būti ir aktoriai, ir dainininkai. Tačiau pratęskite – kaip iš „aktorės“ tapote soliste?
– Kai po nesėkmingų stojimų grįžau iš LMTA, reikėjo sugalvoti, ką veikti, kad neprapultų vieni metai. Todėl padaviau dokumentus į dainavimą LMTA Kauno fakultete (dabartinė VDU Muzikos akademija). Tiesą sakant, nė nesvarsčiau, pas kokį profesorių studijuoti, nes buvau įsitikinusi, kad po metų vėl stosiu į aktorinį.
Studijuodama supratau vieną labai svarbų dalyką – kad iš tiesų aš visai nemoku dainuoti. Tikrai. Tada labai užsispyriau ir sau pažadėjau, kad būtinai išmoksiu. Kaip matote, po metų į aktorinį jau nebestojau. Supratau, kad dainavime galiu suderinti abu dalykus – ir muziką, ir vaidybą.
– Užsispyrimas, panašu, yra vienas ryškiausių Jūsų charakterio bruožų. Save vadinate perfekcioniste, po kiekvieno pasirodymo negailite sau kritikos. Gal po tiek metų jau išmokote save ir pagirti?
– Progreso yra, bet savikritikos man vis dar netrūksta. Manau, ji labai sveika, kol nepradeda žmogaus graužti iš vidaus. Po kiekvieno spektaklio ar koncerto visada randu, už ką save pakritikuoti. Ypač po koncertų, nes tuomet scenoje būnu viena – be kostiumų, be personažo, be partnerių. Tai tarsi monospektaklis, todėl ir kritikos sau pažeriu daugiau. Beje, iki šiol negaliu klausytis savo įrašų. Dešimties metų senaties terminas man netinka – matyt, reikia ilgesnio laiko tarpo (kvatojasi),
– Ar buvo momentų Jūsų muzikinėje karjeroje, kai norėjosi viską mesti?
– Ne, tokių nebuvo. Man visada norėjosi padaryti geriau. Kiekvienas naujas vaidmuo man buvo naujas iššūkis, kuriam ruošdavausi kaip sportininkas olimpiadai – tikslas būdavo jį įveikti. Galbūt kai tik išgirstu savo balso įrašą būna blogai. Vyras jau žino, kad tą dieną geriau prie manęs nesiartinti, bet kitą rytą aš jau vėl pakiliai nusiteikusi. Esu optimistė. Tiesiog žinau, kad šiame darbe reikia įdėti 99 proc. darbo.
– Esate kalbėjusi apie operos misiją ugdyti žmogų ir tai, kad šių dienų teatre tų operų statoma per mažai – labiau pataikaujama publikos skoniui. Ar šiandien vis dar taip manote?
– Sakyčiau, tuo metu operų dar buvo statoma nemažai. Dabar situacija dar sudėtingesnė – net operečių statoma kur kas mažiau. Šiandien karaliauja miuziklai (kalbu apie mūsų teatro situaciją). Dar viena problema – jau pastatyti operos spektakliai labai retai atsiduria sezono repertuare.
Paprašiau teatro vadovybės neįtraukti manęs į miuziklus, nes kitą dieną po miuziklo dainuoti operą yra labai sudėtinga – tai tikras peilis solisto balsui, šiems žanrams reikia visiškai skirtingos technikos. Be to, ten labai žemos moterų partijos, o aš esu sopranas… Mano balsui tai nėra į sveikatą.
– Prakalbome apie balsą. Ar savo vokalą operos solistai gali tobulinti visą gyvenimą? Ar jis išduoda amžių?
– Mūsų profesija – be lubų. Niekada nepasieksi tobulumo, o jei ima atrodyti, kad jau pasiekei, tą pačią akimirką pradedi leistis žemyn – dingsta savikritika, o kartu ir augimas.
Operos solistų balsuose iš tiesų girdisi amžius, ypač moterų. Kartais būna graudu klausyti – žmogus dar jaunas, bet balsas jau „senas“. Kuo balsas skamba jauniau, nesvarbu, kiek solistui metų, tuo jis techniškai stipresnis. Tai nėra gamtos dovana – tai darbas, technika, meistriškumas.
– Už sukurtus vaidmenis muzikinio teatro scenoje esate pelniusi ne vieną garbingą apdovanojimą – nuo Fortūnos prizų iki „Auksinio scenos kryžiaus“. Ar liko dar koks vaidmuo, kuris tebėra Jūsų svajonė?
– Aš niekada labai nesvajojau apie konkrečius vaidmenis. Gal todėl, kad man jų niekada netrūko. O gal buvau tiesiog per daug savikritiška? Vyras dažnai sako, kad turėjau imtis vieno ar kito vaidmens, bet aš net ne visus tuos pasiūlymus prisimenu.
Gerai pagalvojus, man dar norėtųsi dainuoti Violetą operoje „Traviata“. Šis vaidmuo man buvo labai brangus. Beje, dar šį sausį, po šešių metų pertraukos, Violetą vėl dainavau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kauniečiai į naująjį „Traviatos“ pastatymą, deja, manęs neįtraukė, ir, turiu prisipažinti, buvo skaudoka...
Dar norėčiau suvaidinti Toską G. Puccinio operoje „Tosca“. Galbūt tai ir nerealu, bet, manau, šiam vaidmeniui jau esu subrendusi, tikrai galėčiau jo imtis.
O apdovanojimai… Jie stovi mano kambaryje, ant pianino. Žinoma, labai malonu būti įvertintai – tai suteikia pasitikėjimo ir jausmą, kad eini teisingu keliu, kad neveltui kažką darai ir, matyt, ne taip jau blogai.
– Jei pati sau teiktumėte „Auksinį scenos kryžių“ ar Fortūnos prizą – už ką tai būtų? Už kurį vaidmenį?
– O, Viešpatie, per sunkus klausimas. Aš sau jokio apdovanojimo neteikčiau (juokiasi). Yra kur kas vertesnių žmonių.
– Kuriam savo vaidmeniui skirtumėte daugiausia asmeninių aplodismentų?
– Irgi neįmanoma atsakyti. Kai išeini į sceną, atiduodi viską. Protu supranti, kad kitą dieną vėl laukia spektaklis ir balsą reikia tausoti, bet vis tiek atiduodi 150 proc. savęs. Kitą dieną galvoji: „kokia kvaila buvau“, bet ateina naujas spektaklis ir vėl viskas kartojasi iš naujo. Tokia jau mūsų, artistų, misija – atiduoti visą save. Taip daro daugelis pagrindinius vaidmenis kuriančių kolegų. Ką už tai gauname? Žiūrovų aplodismentus. Jei atiduodi širdį – ji visada grįžta atgal.
– Jei dabartinį gyvenimo etapą reikėtų apibūdinti viena opera ar arija?
– Būtų labai sudėtinga. Pas mane niekada nebūna vienos muzikos. Kiekvienais metais paruošiu po solo rečitalį, kuriame dainuoju ne arijas, o dainas. Pernai tai buvo vokiškos programos koncertas, prieš tai – ispaniškos muzikos vakaras, dar anksčiau, per COVID-19 laikotarpį, dainavau rusiškus romansus. Kiekvienas etapas turi savo skambesį – kaip ir pats gyvenimas.
– Sugrokime baigiamuosius šio pokalbio akordus. Gegužės 24-ąją KVMT žiūrovų laukia G. Puccinio opera „Bohema“, kurioje Jūs kursite siuvėjos Mimi vaidmenį.
– O taip! Ir dar su fantastišku scenos partneriu – Egidijumi Bavikinu. Jis nepaprastai organiškas aktorius, tikras scenos džentelmenas. Kartais pasitaiko, kad žmogus scenoje tarsi pamiršta kitus ir nori būti vienas, o su juo taip niekada nebūna.
– Paatviraukite, kiek Ramintos išvysime Mimi charakteryje?
– Nemažai. Kiekviename vaidmenyje manęs yra daug, nes juk aš kuriu tą personažą. Mes, artistai, esame daugiabriauniai žmonės ir scenoje dažnai atrandame savybių, kurių patys nė nežinojome turintys – vaidmuo jas tarsi išlaisvina. Įdomu ir tai, kad kiekvieną kartą, net atliekant tą patį vaidmenį, jis gaunasi vis kitoks. Juk žmogus nėra mašina: kiekvienas vakaras scenoje – tai vis nauja istorija.
– Kokios laimingos istorijos sau palinkėtumėte gimtadienio proga ir kaip šiandien atrodytų Jūsų laimės apibrėžimas?
– Man atrodo, laimė yra tada, kai žmogus jaučiasi savo vietoje. Kai moka džiaugtis kiekviena diena – pražydusia gėle, pavasario žaluma, draugais, mamos sveikata. Mano mamytė serga demencija, bet aš džiaugiuosi, kad ji mane dar pažįsta, kad dar ištaria mano vardą.
Laimė – kad galiu dirbti mylimą darbą, turėti studentų, kurie nori pas mane mokytis. O kurie nenori – irgi savotiška laimė, nes jie tiesiog neateina.
Sau palinkėčiau sveikatos. Nors jai ir taip skiriu daug dėmesio – sportuoju, judu, einu į grupines jėgos treniruotes. Studentams sakau, kad būtinai eitų sportuoti, nes dainininkas scenoje turi būti stiprus. Kai gerai paplušu, tai ir miegu gerai, ir nuotaika kuo puikiausia!
Naujausi komentarai