Darbų mokytojas: noriu suteikti vaikams naudingos patirties | Diena.lt

DARBŲ MOKYTOJAS: NORIU SUTEIKTI VAIKAMS NAUDINGOS PATIRTIES

Senais laikais darbų disciplina mokyklose berniukams ir mergaitėms buvo atskira. KTU Vaižganto progimnazijos mokytojas Haroldas Ernestas Černius, dėstantis penktųjų–aštuntųjų klasių mokiniams konstrukcinių medžiagų technologijas, sako, kad dabar viskas bendra: vinis kala, skyles gręžia, puodus kaičia ar kojines mezga tiek berniukai, tiek mergaitės. O per karantiną – net su didesniu entuziazmu.

– Yra toks lietuvių liaudies žaidimas "Jurgeli meistreli, mokyk savo vaikus". Nežinau, ar šių dienų vaikai jį žino, bet vyresni jų tėvai – tai tikrai. Jie nori, kad baigę mokyklą abiturientai galvose išsineštų net tik formules, istorines datas ar gramatikos taisykles, bet ir šį tą daugiau – žiupsnelį buitinių įgūdžių?

– Aišku, kad nori. Tik štai bėda, kad kol tie mokinukai maži, tarkim, penktokai, jie su dideliu užsidegimu daro tuos darbelius. Bet kuo toliau, tuo labiau juos pasiglemžia išmaniosios technologijos, kitos mokyklinės disciplinos, ir su amžiumi tas darbinis entuziazmas blėsta.

Dažnai susiduriu su nuostata, kad šiais laikais už pinigus galima nupirkti viską. Betgi pastaraisiais metais pastebiu ir kitą tendenciją: jauni žmonės ima vertinti savo darbą.

– Mano laikais darbinis ugdymas berniukams ir mergaitėms vyko atskirai. Dabar gi…

– Klasė dalijama į dvi mišrias grupes. Viena grupė atkeliauja pas mane ir iš pradžių draugauja su medžiu, elektronika ir kitomis vyriškesnėmis technologijomis. Kita grupė renkasi tekstilę ir maisto gamybą. Paskui – apsikeičia. Žodžiu, visi vaikai po truputį susipažįsta ir su vyriškais, ir moteriškais darbais.

Karantinas atskleidė labai įdomią situaciją: vaikai, mokydamiesi nuotoliniu būdu, panoro daryti šituos darbus patys, be suaugusiųjų pagalbos. Galbūt ilgesnis sėdėjimas namuose leido jiems suprasti, kad mano siūlomi dalykai yra reikalingi. Kad visai smagu kažką namuose pataisyti ar sumeistrauti pačiam, arba pasigaminti kokį patiekalą, kurio nemoka mama – juolab kai internetas knibžda ir per televiziją transliuojama tiek daug kulinarinių laidų.

Dažniausiai mokiniai (kaip ir jų tėvai) sudaro dvi stovyklas – vieni nori tai daryti, kiti burba, kad šitų technologijų jie (jų vaikai) niekur nepanaudos. Bet kiek paburbėję vis tiek turi atlikti užduotis, nes tai privaloma ir vertinama pažymiu disciplina. Kartais (paprastai iš mergaičių) sulaukiu didelio nepasitikėjimo savo jėgomis. Jos pirma laiko nuleidžia rankas ir sako, kad vis tiek nesugebės. Bet aš juk žinau, kad po kokio pusmečio jų savivertė pakils ir tos kuklios merginos ims didžiuotis savo gebėjimais.

– Mano laikais kojinę, užduotą numegzti per visą trimestrą, paprastai numegzdavo mama ar močiutė paskutinę naktį. Kertu lažybų, kad ir šių dienų mokiniai neretai pasinaudoja tėvelių ar senelių paslaugomis...

– Na, būkime teisingi, dabartinėje situacijoje turbūt nėra labai daug tokių vaikų, kuriems nepadėtų tėvai. Aišku, kad visada bus ir tų jurgelių meistrelių, kurie atliks darbą savo jėgomis, ir tai bus matyti.

Rugsėjį per pirmąją technologijų pamoką tradiciškai mokinių paklausiu, ar jie turėjo galimybę padirbėti su tėvais, seneliais, dėdėmis, tetomis. Tie, kurie pakelia rankas, būna tarsi visos grupės varikliukas. Jų noras dirbti – didesnis, taip pat ir galimybės, ir gebėjimai didesni. Kita vertus, turiu vertinti ne tik atliktą darbą, bet ir vaiko pastangas. Kartais vaikas tiesiog labai atvirai pasako, kad darė darbelį kartu su tėčiu. Manau, kad tai geriau nei melas ar išsisukinėjimas. Jis darė, stengėsi – nesvarbu, kad kažkas jam padėjo. Sakyčiau, tas bendras darbas yra netgi labai naudingas, nes jis parodo tėvų neabejingumą savo vaiko interesams. O kad užduotis būtų atlikta tėvų rankomis – na, atleiskit, mano praktikoje to nepasitaikė.

Pasirinkimas: metalas, H.E.Černiaus manymu, teikia daugiau kūrybinių galimybių nei medis. Jo sukurti metaliniai paukščiai puošia ir namų, ir mokyklos erdves.

– Kokią programą į širdį, rankas ir smegenis norite įdiegti konstrukcinių medžiagų technologijų pamokas lankantiems mokiniams?

– Visą laiką savo mokiniams kartoju: aš nesu tas mokytojas, kuris reikalauja vien tik gerai atlikti darbą ir gauti už jį kažkokį pažymį. Į savo, kaip darbų mokytojo, misiją aš žiūriu gerokai plačiau. Noriu juos supažindinti ne tik su darbu, bet ir padėti gauti atsakymą į klausimą – kam šiais laikais tų darbų reikia išvis. Noriu suteikti savo mokiniams šiek tiek daugiau gyvenimiškosios patirties – kad baigę mokyklą žinotų, jog šį bei tą gali pasidaryti ir savo jėgomis.

– Ar mergaitės nepurkštauja, kad tų vyriškų darbų darbelių joms niekada gyvenime neprireiks – na, sukurs šeimą, turės tvirtas vyriškas rankas, kurios viską ir darys?

– Jos per mano pamokas ir kala, ir pjauna, ir gręžia. Daro viską, ką gali padaryti berniukai. Iš patirties galiu pasakyti, kad kartais šiuolaikinės mergaitės kur kas geriau atlieka šituos namų ūkio darbus nei vyrukai – kruopščiau, tvarkingiau, atsakingiau. Beje, yra ir vyrukų, kuriems labiau patinka gaminti nei dirbti su siaurapjūkliu.

– Ar, jūsų galva, šiais lyčių lygybės laikais šeimose egzistuoja vyriški ir moteriški darbai?

– Nemanau, kad taip yra arba taip turėtų būti. Dabar visi dirba, siekia karjeros, o grįžę namo tikrai neskirsto darbų į moteriškus ir vyriškus. Žiūrėkite – vyrai eina tėvystės atostogų, o moterys tampa didžiulių firmų vadovėmis, nors anksčiau likdavo namuose ir rūpindavosi šeimos židiniu. Vis dėlto manau, kad tam tikros specifinės sritys turėtų išlikti diferencijuotos. Na, niekaip neįsivaizduoju moters, tvarkančios elektros lizdų izoliaciją ar keičiančią vonios santechniką, nors kas jas žino (juokiasi).

– Kaip šiuolaikiniai tėvai žiūri į konstrukcinių medžiagų technologijų pamokas? Ar nesako, kad jei jų vaikas padarys sėkmingą karjerą, turės pinigų, tai smulkiems namų darbams galės pasisamdyti meistrą, o namams prižiūrėti – tvarkytoją?

– Žinoma, dažnai susiduriu su nuostata, kad šiais laikais už pinigus galima nusipirkti viską. Betgi pastaraisiais metais pastebiu ir kitą tendenciją: jauni žmonės ima vertinti savo darbą labiau nei svetimą. Čia turbūt tas pats kaip savame darže prie namo užaugintas pomidoras ar braškė. Jis tarsi įgauna papildomos vertės.

– Patį pažįstu nuo seno kaip visų galų meistrą. Žinau, kad ir interjerus kuriate, ir paveikslus tapote, ir namą Žaliakalnyje savo rankomis baigiate suremontuoti. Ar tai tokia stebuklinga technologijų mokytojo specialybė – įgalinanti mokėti viską nuo A iki Ž?

– Kiekvienas darbas yra iššūkis. O gebėjimai, kuriuos esu gavęs ir lavinęs nuo vaikystės, niekur nedingsta. Esu baigęs Kauno dailės gimnaziją – ragavau ir tapybos, ir skulptūros, ir kompozicijos. Ir tos bazinės žinios, įgūdžiai lydėjo visą gyvenimą.

Vėliau baigiau tuometį Šiaulių pedagoginį institutą – braižybos, dailės ir darbų specialybę. Mus ruošė būti dailės, darbų ir braižybos mokytojais. Beje, man labai smagu, kad mokytojauju tokioje mokykloje (ji turi kultūros paveldo ženklą), kuri glaudžiai bendradarbiauja su KTU architektūros katedra. Jos senas, iki šių dienų išlikęs nepakitęs pastatas projektuotas vieno žymiausių tarpukario architektų Stasio Kudoko. Architektūra aš irgi visuomet žavėjausi… Ji apima daug sričių –  piešimą, dekoravimą, projektavimą, braižybą. Mano dabartiniai aštuntokai, be visų kitų naudingų technologijų dalykų, mokosi dar ir braižyti. Kažkam iš jų to gyvenime labai prireiks.

– Į savo specialybę ir mokytojo misiją žiūrite kur kas plačiau – ruošiate jaunus žmones kūrybiškam gyvenimui. O pats, grįžęs iš mokyklos, kuo užsiimate laisvu laiku?

– Mano pomėgių ratas labai platus – muzika, teatras, kinas, gera knyga, renginys. Turiu įdomų hobį – mėgstu dalyvauti protmūšiuose. Tai padeda išlaikyti gerą proto formą (juokiasi). Turiu plėsti savo akiratį, tobulėti. Negaliu būti vien tik siauras savo dalyko mokytojas, nes kaipmat tapsiu niekam neįdomus. Netgi sau pačiam. Dažnai vaikams kartoju: aš mokau jus, bet nepamirškite, kad mokausi ir iš jūsų. Jie nesijuokia – supranta. Mes ne tik dirbame, bet ir kalbamės apie gyvenimą, filosofuojame. Negali versti vaikų vien tik dirbti ir reikalauti rezultato: jie nori elementaraus žmogiško bendravimo.

O mano kūryba prasidėjo nuo faneros. Turėjau galimybę pjaustyti plokštuminius piešinius lazeriu. Vėliau susižavėjau metalo plastika. Ji man pasirodė suteikianti daugiau galimybių nei medis. Kokia mano darbų specifika? Manau… iš plokštumos daryti tūrį. Turiu namuose savo darbų kolekciją, priimu ir individualius užsakymus. Laisvu nuo darbo metu gražinu ir puošiu mokyklą. Visai neseniai buvo mūsų KTU Vaižganto progimnazijos šimtmetis. Ta proga išpjausčiau iš metalo mokyklos šimtmečio ženklą. Pridariau tokių metalinių paukštelių, stirniukų, elniukų, kuriuos paskui pritaikiau mokyklos aplinkai puošti. Smagu dirbti ten, kur ir paties ranka pridėta. Juk darbas dažnam žmogui tampa tarsi antraisiais namais.

Tapyti irgi kartais užeina noras. Pastebiu, kad kai vienos technikos darbais persisotinu, užsimanau kažko kardinaliai priešingo. Kurti niekada nesustoju. Metalas, medis, drobė – viskas pasitarnauja atėjus įkvėpimui. Pernai netgi dariau šiaudų skulptūrą. Tik štai prie akmens dar nepriėjau. Matyt, dar ne laikas…

– Dauguma mokytojų skundžiasi, kad pedagogo kelias šiais laikais erškėčiais klotas. Algos mažos, pareigų daug, atsakomybė už vaikus didelė. Ar išties mokytoju būti taip sunku?

– Sunku, bet aš patenkintas savo darbu. Pedagogų kolektyvas – puikus. Auklėjamoji klasė – septintokai – šaunūs. Aš mokau juos, jie – mane. Kur kitur turėčiau tokią galimybę? O ką man duoda šis darbas? Manau, kasdienį ir užtikrintą judėjimą pirmyn. Dirbdamas mokykloje su jaunais žmonėmis negali stovėti vietoje: privalai nuolat tobulėti, siekti žinių, informacijos. Antraip ne tu juos, o jie tave pradės mokyti (kvatojasi).

GALERIJA

  • Darbų mokytojas: noriu suteikti vaikams naudingos patirties
  • Darbų mokytojas: noriu suteikti vaikams naudingos patirties
  • Darbų mokytojas: noriu suteikti vaikams naudingos patirties
  • Darbų mokytojas: noriu suteikti vaikams naudingos patirties
  • Darbų mokytojas: noriu suteikti vaikams naudingos patirties
H. E. Černiaus asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (5)

Mokinys

Mokytojas tikrai geras, pamokos aiškios ir įdomios. Gal kai kuriems, jo disciplina atrodo truputį, per griežta, bet užtat pamokose visalaiką tylu, ramu ir visi jo klauso. O kalbant apie kitus komentarus, man pasirodo juokinga, kaip iš viso interviu žmonės paima, kelias eilutes ir tik iš to sprendžia apie žmogų koks jis seksistas, homofobas ar rasistas arba sako, kad "visa" mokykla bijo jo, jeigu tai būtų tiesa, mokytojo mokykloje jau senai nebūtų, nes sprendžiant pagal jūsų pasakymą "visi" mokiniai ir jų tėvai sukiltu prieš šį mokytoją, jeigu jis būtų toks blogas, kaip minima komentaruose, bet kaip matome, tai nevyksta, todėl tai yra tik vienas didelis šmeižtas.

Jūs tikit šiuo melu?

Ar jūs rimtai tikit kas parašyta šitam straipsnyje? Jeigu taip pažvelginte į jį mano akimis. Šis mokytojas rašo, kad nemano jog yra vyriški ir moteriški darbai, o per pamokas vykdavo visiškai kitaip. Rašo, kad vaikams patinka, o visa mokykla bijo eiti į jo pamokas ir bijo, kad juos aprėks. Jis taip pat rasistas, seksitas ir homofobas taip pat aiškina vaikams, kad jie ateityje nieko nepasieks ir, kad jie yra beviltiški. Ir tai jums atrodo geras mokytojas?

Černius melagis

Visiškos nesamonės, viskas kas ten pasakyta yra melas. Šis mokytojas yra seksistas, homofobas ir vaikai jo bijo. Pati lankiau pamokas pas jį ir aš į jas labai bijodavau eiti į jas. Dvejetus rašo už tai, kad neatsinešiai trintuko.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS