Gimė iš žiemos ilgesio
Tikra žiema šiuo metu ir Lietuvoje, ir Agnės kuriamame kaime. „Kai kaimelį pradėjau kurti, ilgėjausi tikros žiemos“, – sako pašnekovė.
Tas ilgesys, regis, materializavosi: kaimelis Minis, tapęs tarsi keliaujančiu muziejumi, kad ir kur eksponuojamas, prišaukia žiemą. Taip buvo ir Čikagoje, kur lapkričio pabaigoje kartu su kaimeliu atskrido sniegas, pūgos, buvo uždarytos autostrados. „Kai kaimelis atkeliauja, visada arba sninga, arba pusto“, – juokiasi jo kūrėja.
Šiandien kaimelis gyvena keliose vietose: dalis jo eksponuojama Panevėžyje, dalis – Čikagoje. Pats kaimas nėra statiškas – jis kinta kaskart, kai perkeliamas į naują erdvę. Tačiau kisdamas jis niekada nepraranda savo esmės – tyliai pasakoti apie tai, kas tikra. Kaip sako pati Agnė, ji kuria ne tik namelius, bet ir dioramą – tikrovės vaizdus mažuose dalykuose.
„Tie nameliai ir visas kaimelio vaizdas nuolat kinta. Niekada nedarau vienodai, nes būtų neįdomu, – sako Agnė. – Kiekvieną kartą iš naujo gimsta aikštės, takeliai, vienkiemiai, nukritę medžiai – viskas priklauso nuo pojūčio ir erdvės.“
Maži nameliai ir jų buitis atspindi Lietuvos istoriją. Miniatiūrinių namelių išorė ir jų vidus atkurti pagal senolių pasakojimus, nuotraukas, išlikusius senus namus, skaitant įvairius lietuvių liaudies pasakojimus, keliaujant po kaimus, muziejus. Agnė pasakoja, kad keliaujant per Lietuvą jos dėmesį visada patraukia įdomesni namai, pastatai, detalės, nemažai jų paskui atkuriama miniatiūriniame kaime.
Šis kaimas saugo atmintį – apie senąsias žiemas, braškančias tvoras, pusnis iki kelių, apie mamos vaikystės pasakojimus ir patirtis. „Norisi, kad vaikai žinotų, kaip mūsų senoliai gyveno“, – sako kūrėja.
Agnė iš viso sukūrusi jau per 20 pastatų ir statinių. Minio kaime yra senoji arbatinė, koplyčia, dvaro pastatas, sukurtas pagal Savičiūnų dvaro prototipą, klėtis, knygynas, krautuvė, pašto pastatas, vaistinė (aptieka), trobų, šulinių, aikščių, takelių. „Man arbatinė labai širdžiai miela, – sako pašnekovė, – nes arbata reiškia pokalbį, lėtą buvimą kartu.“
Kuria pagal nuojautą
Namelių kūrimas – tai didelės kantrybės, kruopštumo, meilės reikalaujantis rankų darbas. Šiais vaizdais norima atkurti kuo tikroviškesnį seną lietuvišką kaimą, natūralumą, autentiškumą, siekiant išsaugoti ir puoselėti senąsias vertybes. Čia gausu įvairių miniatiūrinių rakandų, staltiesėlių, menininkų medžio dirbinių, molinių indų, sukurtų norint įamžinti ir puoselėti Lietuvos krašto unikalumą.
Kaimelio nameliai pirmiausia gimsta Agnės vaizduotėje. „Vakare atsigulu ir pradeda bėgti vaizdai“, – pasakoja ji. Kartais tuos vaizdus tenka net nusibraižyti, kad neišnyktų. Kaip dizaineriai mato drabužių kolekcijas, taip ji mato namelius – jų formas, spalvas, proporcijas. Tai vizijos, kurios vėliau tyliai, kantriai virsta realybe.
Kūrėja sąmoningai vengia griežtų skaičiavimų ir architektūrinių formulių. „Viską darau vadovaudamasi pojūčiu“, – sako ji. Darbai kuriami naudojant įvairias medžiagas – popierių, kartoną, gipsą, epoksidinę dervą, karštus klijus, įvairius dažus, lakus, medžiagų atraižas, iš gamtos surinktas medžiagas. Norint išgauti kuo tikroviškesnį kūrinio vaizdą taikomos įvairios technikos – medžiagos konstruojamos, klijuojamos, tonuojamos, drožiamos, lipdomos, šlifuojamos, detalės siuvamos, mezgamos, iškarpomos.
„Iš kiekvieno mažo daiktelio, kurį pasiimu į rankas, kas nors gimsta“, – sako Agnė. Net netyčia sudrėkęs kartonas gali virsti stogo danga, primenančia senovinį šiferį.
Šis santykis su medžiaga labai artimas vaikystės patirčiai. Agnė prisimena, kaip, dar būdama aštuonerių ar dešimties, kūrė lėlių namus, tvenkinius, fontanus, visą dioraminį vaizdą. „Tas matymas buvo jau tada“, – sako ji.
Bendra su vaikais veikla
Kaimelis Minis augo kartu su Agnės vaikais. Pirmasis namelis buvo sukurtas sūnui – kaip vaikystės svajonės išpildymas.
„Pati augau apsupta meilės viskam – ir savo kraštui, gamtai, praeičiai, todėl norėjau ir sūnui sukurti namą, kuris būtų ne tik kartono gabalas, bet jame gyventų praeities dvasia. Namą, kurio savininkai tarsi šeimininkautų iki šiol, su to meto baldais, rakandais, lininėmis staltiesėmis, – pirmojo savo kūrinio užmojį prisimena menininkė. – Pasistačiau ant pianino ir tai tapo namų simboliu.“
Iš pradžių tai buvo tiesiog namų dekoracija, be pavadinimo, be plano, bet palaipsniui namelių daugėjo, kaimas plėtėsi, tapo matomas ir kitiems.
Šiandien vaikai aktyviai dalyvauja kūryboje. Vyresnysis, devynmetis Dominykas, padeda privesti elektrą, dėlioti miniatiūrinius objektus, keliauti su kaimeliu į parodas, net į Čikagą. Šešiametis Vytautas žaidžia miniatiūriniais daiktais, kuria savo istorijas, lavina smulkiąją motoriką. „Mes visi kartu knibinėjame“, – sako Agnė ir pabrėžia, kad kūryba šeimoje tampa natūralia kasdienybės dalimi.
Šis kaimas saugo atmintį – apie senąsias žiemas, braškančias tvoras, pusnis iki kelių, apie mamos vaikystės pasakojimus ir patirtis.
Kūrėjai svarbu perduoti vaikams ne tik įgūdžius, bet ir vertybes – lėtumą, gebėjimą būti kartu, atsitraukti nuo išmaniųjų įrenginių. „Kūryba yra gyvenimo variklis“, – sako ji ir ragina tėvus skatinti vaikus kurti, nes kūrybingumas reikalingas ne tik menui, bet sprendžiant problemas ir apskritai gyvenant.
Kuriamas kaimelis Agnei – ir terapija. Kai gyvenime buvo daug netekčių, vieną namelį ji spalvino net keturis kartus, kol pajuto, kad viskas išsiliejo. „Paaiškinti nemokėčiau“, – sako ji, bet pripažįsta, kad kūryba padeda ištverti sunkias būsenas, suteikia ramybės.
Tokia ir yra pagrindinė Minio kaimo idėja – jaukiai nutūpti greitame pasaulyje. Šiandien A. Trikšienė jau turi tautodailininkės statusą, kurį įgijo būtent dėl šių darbų. Ji pati save mato kaip pradininkę, kuriančią lietuviško tradicinio kaimo miniatiūrinę formą.
Kaimelis Minis, anot jos, – tai ne projektas, kuris prasideda ir baigiasi. Tai procesas, augantis kartu su žmogumi. Kai yra mintis, idėja ir nei krislelio abejonės – tuomet viskas pavyksta.
Susibūrė į klubą
Kaimelis Minis Agnės gyvenime ne tik atvėrė naujų kūrybos formų, bet ir atvedė į bendrystę su kitomis kuriančiomis moterimis. Iš šio kelio natūraliai gimė kūrėjų klubas „Pasakonės“ – erdvė, kurioje kūryba tampa savaime suprantama būsena. Kaip sako pati Agnė, būtent čia išnyksta klausimas, su kuriuo ji ilgą laiką susidurdavo: „Kam tu čia taip vargsti?“
„Kai mes visos susitinkame, žinokite, šio klausimo nebelieka, lieka tik kūryba ir mes“, – sako ji. Tai bendrystė, kurioje niekam nereikia teisintis dėl naktimis kuriamų darbų, nuovargio ar pasirinkimų. Čia visi supranta, kad kūryba nėra hobis, kurį galima atidėti, – ji yra būtinybė.
Kūrėjų klubas „Pasakonės“ gimė iš praktinio poreikio, bet labai greitai tapo daug daugiau nei pavadinimu. Agnė pasakoja, kad rengiant bendras parodas vis kartoti, jog „šešios menininkės“, ėmė varginti. „Sakau, reikia įkurti, kad būtų klubas“, – prisimena ji. Taip vasarą moterys susėdo, ieškojo pavadinimo, kūrė bendrą viziją, surengė jaukią fotosesiją.
Šioje bendrystėje svarbus ne tik galutinis rezultatas, bet ir pats procesas – dalijimasis, mokymasis viena iš kitos, edukacijos, kurios vyksta natūraliai. „Kartais edukacijų pasidarome viena kitai – viena tą moka, kita tą, – sako pašnekovė. – Viena pataria, kaip išgauti senovinę sienų faktūrą, kita – kaip sukurti stogo dangą ar sendintą paviršių. Tai ne formalūs mokymai, o gyvas, tikras kūrybinis dialogas.“
Agnė pabrėžia, kad ši bendrystė jai – dovana, atėjusi kartu su kaimeliu. Šiandien „Pasakonės“ kuria kartu – pasakas, miniatiūrinius pasaulius, susitikimus su žmonėmis. „Mes kuriame pasakas, aš padedu jas įgarsinti, mes visos kartu turime įvairių idėjų, minčių ir visa tai norime tiesiog plėtoti“, – sako ji.
Vienas iš ryškesnių bendros veiklos pavyzdžių – vitrina Kauno centriniame knygyne ir gyvi susitikimai su lankytojais. „Su tais, kurie, kaip aš sakau, dar nenustoja tikėti pasakomis“, – paaiškina Agnė. Ši frazė labai tiksliai apibūdina visą bendrą kūrėjų klubo kryptį – grąžinti pasaką ir šilumą į šiandienos pasaulį.
Agnė džiaugiasi, kad žmonės vis labiau pasiilgę ne kičo, ne masinės produkcijos, o rankų darbo, širdies ir laiko. „Žmonės pasiilgę tikrumo“, – sako ji ir svarsto, ar tai vadinti menu, ar tiesiog širdies dalimi. Galbūt todėl ir kaimelis Minis, ir „Pasakonės“ randa savo žiūrovą – tą, kuris ieško ne efekto, o jausmo.
Ši kūrybinė bendrystė moterims yra didelė atrama. Ji leidžia ne tik kurti, bet ir būti suprastoms. „Tai labai vertinu ir labai džiaugiuosi, nes šiuo metu mus jungia bendra kūrybinė jėga“, – sako pašnekovė.
Darbas ir kūryba – susiję
Nors kūryba užima didelę Agnės gyvenimo dalį, tai nėra vienintelis jos kelias. Pagal išsilavinimą ji yra klinikinė logopedė, o ši profesija ir šiandien išlieka svarbi, stabili jos kasdienybės dalis. Kaip pati sako, laiko užtenka viskam – ir kūrybai, ir darbui, nes viskas aiškiai susidėliota.
Ji pabrėžia, kad jai iš tiesų patinka ir pats darbas, ir galimybė dirbti pagal savo specialybę. Jau ne vienus metus dirbdama logopede ji sukaupė patirties, leidžiančios jaustis tvirtai ir užtikrintai savo profesiniame kelyje.
Šiuo metu Agnė dirba Kauno ligoninėje (buvusioje Trečiojoje Kauno ligoninėje). Tai darbas, reikalaujantis susikaupimo, kantrybės ir nuolatinio tobulėjimo. Būtent čia atsiskleidžia dar viena įdomi jungtis tarp jos profesinio ir kūrybinio pasaulių.
„Kai darau namelius, kuriu, aš klausausi seminarų, – sako ji. – Kai kažką kuri rankomis, labai gerai įsimena išgirsta informacija.“
Logopedės darbas ir kaimelis Minis, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo skirtingi pasauliai, Agnės gyvenime papildo vienas kitą. Abu reikalauja jautrumo, gebėjimo girdėti, matyti detales, kantriai kartoti ir laukti rezultato. Abu reikalauja tikėjimo procesu – tiek dirbant su žmogumi, tiek kuriant mažą namelį, kurio galutinis vaizdas kartais ateina tik po daugybės bandymų.
„Kažkaip viską spėju ir jaučiu malonumą, nes ir rezultatas yra. Kaip aš sakau, jeigu nori, tai viską gali“, – sako Agnė.
Naujausi komentarai