– Kaip jūs laikotės?
– Turiu įvairių užsiėmimų. Visų pirma – mano paties knyga, kurios neseniai išėjo aštunta laida.
– „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“, turite omenyje?
– Taip. Ir kiekviena laida yra vis kuo nors papildyta. Sakykime, su ta pačia savo atsiminimų knyga per pusantrų metų apvažiavau absoliučiai visą Lietuvą, visas 60 savivaldybių. Kai kur net buvau du ar tris kartus. Tai malonūs susitikimai, prisimenant senesnius laikus ar net anuos laikus, kadangi daug važinėjau po Lietuvą kaip lektorius, tarptautininkas. Ateidavo ir vyresnių žmonių, nors paprastai klausdavau: „O kas vyresnis už mane?“
– Esate tokio aktyvaus gyvenimo žmogus, nemėgstate po palme sėdėti.
– Niekada nemėgau poilsio užsieniuose. Kai buvau šiek tiek jaunesnis, su Jadvyga arba su sūnumi, vėliau su anūku važiuodavome į Palangą. Po to jai reikėjo sanatorijos dėl kelių. Jai patiko buvimas „Draugystės“ sanatorijoje ir ji mane kitais metais prišnekino važiuoti kartu.
– Į užsienį ilsėtis – ne jums?
– Neturiu tam ūpo. Juolab dabar man yra tam tikrų problemų važinėti. Tegu važinėja vaikai ir anūkai. Pavyzdžiui, anūkas su mano proanūkiais ir, žinoma, savo žmona šiuo metu lankosi Kinijoje. Man siunčia žinutes su įvairiais vaizdeliais iš atostogų. Anūkas užima rimtas pareigas vienoje lietuviškoje kompiuterinėje įmonėje „Oxylabs“. Tai čia ta firma, kuri neseniai tapo vienaragiu. Tai vienas iš tų negausių, nes Lietuvoje, pasirodo, nėra nė dešimties tokių vienaragių. Jis yra to vienaragio vykdomasis direktorius. Žodžiu, žmogus, kuris gali sau leisti tokias pramogas. Juolab pagal darbą jam Kinijoje jau ir taip teko būti ne vieną kartą. Dabar nutarė nusivežti ir žmoną, ir savo berniukus.
– Kaip jūs žiūrite į Kiniją, kuri yra tokia slidi, kontraversiška tema?
– Žiūriu ramiai. Kinija yra labai didelė. Kartais sakau, kad jau laikas mokytis kinų kalbos. Iš principo, žinoma, Kinija yra didvalstybė su savo interesais ir reikia į tai atitinkamai žiūrėti. Kaip kiekviena padori valstybė, o mes save tokia laikome, turime laikytis savo principų ir tam tikrų bendrų dalykų, kurie nustatyti Europos Sąjungoje, kurios nariais esame. Čia ir yra visi reikalai, visos problemos. Pas mus kai kas iš valdžios, nesakau, kad dabartinės, bet ir iš buvusios, linkę labai kietai laikytis Kinijos atžvilgiu. Tuo tarpu Europos Sąjunga į kai kuriuos dalykus žiūri praktiškai. Dabar reikia pasirinkti, ar tas praktiškumas jau yra blogai, amoralu, ar vis dėlto per griežtas, atšiaurus tonas su tokia didele, o gal net didžiausia valstybe gali būti neperspektyvus. Net jeigu Jungtinės Valstijos šokinėja apie Kiniją... Žinoma, galima sakyti, kad jų toks prezidentas – vieną dieną gali taip, kitą – kitaip. Užtat čia yra visokių dalykų. Į tas visas perspektyvas, apie kurias dabar kalbama, žiūriu su atsargiu optimizmu.
– Negaliu nepaklausti apie tai, kas šiuo metu vyksta – atsisveikinimas su pirmąja Lietuvos premjere Kazimiera Prunskiene, o ketvirtadienį – valstybinės laidotuvės. Su kuo jūs ją palygintumėte iš to, ką politikoje matęs esat?
– Tai buvo ryškiausia Sąjūdžio žvaigždė. Aš nuo to ir pradėčiau. Nors ji buvo ir savarankiškos LKP žvaigždė, nes dalyvavo XX istoriniame suvažiavime, kai mes atsiskyrėme nuo Maskvos, nuo TSKP monolito. Po to ji buvo išrinkta savarankiškosios LKP CK nare ir CK biuro nare. Tačiau jau naujais laikais gana greitai pasitraukė iš partijos. Ji buvo ta didžioji žvaigždė. Ir šito gal ne visi žino, o gal kai kurie jau primiršo. Kai 1988 m. spalį vyko steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas ir buvo renkami visi organai, renkant Sąjūdžio Seimo tarybą, pagrindinę instituciją, ji su Romualdu Ozolu buvo pirmas ir antras žmogus. Ją nuo R. Ozolo skyrė vienas balsas, o visi kiti jau atsiliko keliais ar keliolika balsų.
– Kur slypėjo jos populiarumo paslaptis?
– Pirmiausia todėl, kad ji buvo išmananti ekonomistė. Buvo pasiruošusi – stažavosi tuometinėje Vakarų Vokietijoje, man atrodo, ir Vengrijoje, ir dar kai kur. Ji buvo apsigynusi dvi disertacijas, habilituoto daktaro disertaciją. Profesore tapo šiek tiek vėliau. Ji propagavo tai, kas tuo metu buvo populiaru – Lietuvos ekonominį savarankiškumą. Nors dažniausiai buvo kalbama plačiau – apie Baltijos šalių ekonominį savarankiškumą. Jau vien dėl to ji buvo garsi. Po to, kai buvo sudaryta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir vėlesniais laikais, ji buvo tas žmogus, kuris buvo labiausiai matomas. Ir, galbūt net į pirmą vietą iškelčiau, ji buvo daili, patraukli moteris. Su ja buvo malonu bendrauti. Beje, buvau jos pavaldinys 1990 m. ir dar 1991 m. pradžioje, nes buvau pirmasis tarybiniais laikais valdžios spaudos atstovas. Formaliai – prie tuometinio Ministrų Tarybos pirmininko Sakalausko. Kai laikai pasikeitė, abu su ja tapome Aukščiausiosios Tarybos deputatais. Ji tą pačią dieną, kovo 11-ąją, kai balsavome už nepriklausomybės atkūrimą, pradėjo eiti laikinosios premjerės pareigas, nes Sakalauskas tą pačią dieną atsistatydino. Nepriklausomybės atkūrimo aktas buvo priimtas, ir tada, beje, įdomumas tas, kad ne V. Landsbergis ją pasiūlė, o Gediminas Vagnorius. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis pradėjo posėdį ir suteikė žodį G. Vagnoriui, eiliniam deputatui. Štai toks keistas dalykas, kurio ir šiandien negaliu paaiškinti. G. Vagnorius pasiūlė, kad laikinoji premjerė būtų K. Prunskienė. Nors pagal Konstituciją ir apskritai pagal tvarką, kai premjeras atsistatydina, jam leidžiama dar kurį laiką eiti pareigas, kol suformuojama nauja Vyriausybė. O čia buvo nutarta iš karto. Sakalauskas buvo atleistas – nebuvo nė vieno balso prieš. Už K. Prunskienę taip pat nebuvo nė vieno balso prieš, tik trys deputatai susilaikė, o visi kiti balsavome už.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Aišku, K. Prunskienė dalyvavo ir vėliau gana aktyviai politikoje, kūrė partijas...
– Jeigu jau kalbame apie tuos darbus, galima išskirti du esminius dalykus. Pirmiausia tais mėnesiais svarbiausia buvo atsilaikyti prieš Maskvos spaudimą, nes jau balandžio mėnesį buvo paskelbta ekonominė blokada. Kuro čiaupai užsukti, tiekimai sustabdyti, geležinkeliuose budėjo darbo sargybos, kurios tikrino, kad į Lietuvą nebūtų praleisti vagonai, ir taip toliau. Tai buvo labai sunkus periodas. Sakykime, iš Vyriausybės net ir tas pats A. Brazauskas kartais ateidavo pas mus į Aukščiausiąją Tarybą ir aiškindavo, kad mums liko tik tiek ir tiek resursų. Gal kartais jis šiek tiek ir pagąsdindavo, nes lietuviai yra tokie žmonės, kad mokėjo suktis bet kokiomis aplinkybėmis – ir prie caro, ir prie nacių, ir prie bolševikų, ir prie visų kitų. Kai prasidėjo blokada, pradėjo klestėti vadinamieji tiesioginiai, arba horizontalieji, ryšiai. Žmonės turėjo pažįstamų ir Baltarusijoje, ir Ukrainoje, ir toje pačioje Rusijoje, įvairiose jos srityse. Jau nekalbu apie Latviją ir Estiją, mūsų seses. Prasidėjo, galima sakyti, tiesioginiai mainai. Be to, nereikia užmiršti, kad Lietuvoje buvo daug tarybinės kariuomenės. Šiuo atveju tai buvo tam tikra nauda, nes kareiviams reikėjo degtinės, o mums – benzino. Pasirodo, buvo labai geri mainai, nes buvo galima šiek tiek sušvelninti visą tą situaciją. Žinoma, buvo ir kitų priemonių. Tarp jų – ėjimas į Vakarus. K. Prunskienė buvo pirmoji iš mūsų didžiųjų vadovų, kuri aplankė net penkias valstybes – Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Vakarų Vokietiją, Kanadą ir Jungtines Amerikos Valstijas. Jos gintarinė šypsena tuomet puikavosi pirmuosiuose laikraščių puslapiuose.
– Kodėl vis dėlto jau tuomet matėsi ir vis gilėjo jos santykių su dešiniaisiais, su V. Landsbergiu, praraja? Kodėl ji kilo?
– Sakyčiau, čia buvo ir asmeninis nesutapimas. Aukščiausiosios Tarybos vadovas aiškiai norėjo vadovauti, ir tą parodė ne tik pačioje pradžioje, bet ir vėlesniais metais. Žinoma, K. Prunskienė buvo ta dama, kuri manė, kad ji taip pat gali vadovauti. Prisimenu, kokie ginčai vyko pačiomis pirmomis dienomis, kai rengėme naują Vyriausybės įstatymą. Aš vis dėlto buvau Vyriausybės žmogus, nes buvau K. Prunskienės pavaldinys ir dirbau toje darbo grupėje, kuri rengė Vyriausybės įstatymą. Iš Aukščiausiosios Tarybos buvo nuolatinis noras kaip nors susiaurinti Vyriausybės veiklą, apstatyti ją įvairiais saugikliais ir taip toliau. Aukščiausioji Taryba iš tikrųjų buvo revoliucinė asamblėja – jie norėjo kuo daugiau valdžios, kai kurie veikėjai taip pat. Čia ir buvo tas asmeninis, ne visai sutapęs požiūris. Kai du žmonės nori vadovauti, visada kyla problema. Bet buvo ir kitas dalykas – principinis. Aš juos vadinu Sąjūdžio fundamentalistais arba radikaliąja Sąjūdžio puse. Jie norėjo eiti šuolis po šuolio. Tuo tarpu Vyriausybėje daugiau buvo tokių žmonių kaip A. Brazauskas, kurie sakė: „Geriau žingsnis po žingsnio.“
– O K. Prunskienė buvo tos atsargesnės pusės atstovė?
– Taip. Todėl ir buvo daugiau kontaktų su Rytais, su Maskva, bandymų susitarti. Galų gale būtent K. Prunskienės Vyriausybė, pasiūlė moratoriumo idėją. Aš, kaip spaudos atstovas, tą dokumentą, prisimenu, šeštadienį atnešiau į Aukščiausiąją Tarybą ir užregistravau. O jau pirmadienį mane sąjūdininkai pasikvietė pasišnekėti, tiksliau – auklėti, nors turėjau atsakyti už visą Vyriausybę, nors to daryti neprivalėjau. Antradienį vyko oficialus Aukščiausiosios Tarybos posėdis. Kiek ten buvo prakeiksmų ir, svarbiausia, kaltinimų vos ne valstybės išdavimu ir taip toliau. Bet paskui pamažu buvo rastas sprendimas. Įdomiausia, kad buvo daug įvairių variantų. Aš irgi teikiau siūlymus – mano variantas buvo 13A, o paskutinis variantas buvo V. Landsbergio suredaguotas ir pateiktas balsavimui. Ir K. Prunskienė, ir jis, ir aš, ir visi kiti balsavome už. Tuo tarpu kai kurie radikalieji sąjūdininkai nebalsavo. Kadangi jie buvo V. Landsbergio sąjungininkai, dabar jau galiu pasakyti, nes tai buvo labai seniai, kad vieno sąjūdininko akyse pamačiau ašaras. Buvau Aukščiausiosios Tarybos sekretoriato narys ir sėdėjau priešais deputatus, todėl labai aiškiai mačiau, kas vyksta balsavimo metu. Vieno kauniečio deputato akyse buvo ašaros.
– Koks būtų vienas jūsų patarimas žmonėms, kad jie turėtų tokią gerą atmintį?
– Ją reikia treniruoti, kaip ir kiekvieną kitą dalyką. Yra įvairių treniravimo būdų, bet svarbiausia – daug skaityti ir kartoti. Labai gerai, jeigu vakare perskaitai, o ryte pasikartoji. Yra ir įvairių gudrybių, kaip prisiminti datas. Pasakysiu pavyzdį. Michailo Lermontovo gimimo ir mirties datas prisiminti labai paprasta – mirties data nuo gimimo datos skiriasi tik sukeitus du paskutinius skaitmenis. Tada visai lengva prisiminti.
Naujausi komentarai