APIE GEDĖJIMĄ IR DIDESNĘ LAISVĘ BŪTI
Visi gyvenime atsiduria tokiame tamsiame, siaurame koridoriuje be išeities. Kaip sakoma: pesimistas mato vien tamsą, optimistas – šviesą tunelio gale, o realistas – kad ta šviesa – tai atvažiuojantis traukinys. Bet nė vienam vis tiek durų išeiti iš to koridoriaus nematyti. Noriu pasidalyti mintimis apie tą skaudų laiką, kai visi, kurie juokiasi, atrodo melagiai, nes, regis, džiaugsmas, meilė, viltis neegzistuoja.
Be banalių frazių
Liūdniausia, kad labai jau reta tų žmonių, kuriems būtų galima pasakyti, kaip yra sunku, ir sulaukti adekvataus grįžtamojo ryšio – tai yra esamų jausmų pripažinimo, be pamokymų ir visokių banalių frazių: neimk į galvą, kam dabar lengva, pasimelsk ir praeis, tu stiprus, tu rasi išeitį...
Iš tiesų mintyse patiriame netektį. Dažniausiai netenkame savo iliuzijos. Kažkodėl taip išmokstame, kad turime būti sveiki, laimingi, mylimi, suprasti, įvertinti, pastebėti, apdovanoti, sėkmės lydimi ir neklystantys. Bet štai aš suklydau, padariau didelę klaidą, susirgau nepagydoma liga, mane apgavo draugas, man tiesiog nepasisekė, padariau avariją, žuvo draugas. Taigi, aš netekau kažko, ką įsivaizdavau, kad turiu ir turėsiu amžinai. Širdgėla – žmonės sako, emocinis skausmas.
Bet kuris tikėjimas sako, kad žmogus nieko neturi, tik laikinai suteiktą apstybę dovanų (gebėjimą, turtą, sveikatą, artimus žmones) tam, kad galėtų atlikti žemėje gerumo užduotį. Viskas, ką turiu ir esu, yra Dievo nuosavybė. O aš pati esu Dievo kūrinys. Čia visai ne dramatiška, kas supranta, kad Dievas gerai nusiteikęs žmogaus atžvilgiu ir visada pasiekiamas.
Laidotuvių tradicijos gydo
Žiūrint į katalikiškas šermenų ir laidotuvių tradicijas akivaizdus labai įdomus dalykas – jos veikia gydančiai. Pirmiausia, tradicija būti prie mirusio žmogaus gana ilgą laiką padeda įsidėmėti ir priimti faktą, kad yra taip ir kitaip nebus. Žmogus negyvas. Ir aš toje vietoje netrukus būsiu. Daug žmonių išgyvena labai skaudžiai, jei yra žinomas faktas, kad žuvo žmogus, o kūnas nerandamas.
Kitas dalykas – šermenų giesmės, kurios yra malda. Dabar tokių labai retai pasitaiko, bet maldaknygėse rasite giedamą rožinį, šermenų arba Kalvarijos kalnų giesmes. Tai yra ilgos turinio ir trukmės prasme giedamos maldos, kurias giedodami žmonės prisimena ir tuo pačiu balsu išpažįsta, kad jie yra trumpalaikiai svečiai šioje žemėje, dargi yra nuodėmingi iki kaklo ar daugiau, kad Kristus numirė už tas nuodėmes ir dovanoja visiems laisvę ir amžinybę, tik reikia pripažinti savo kaltes, išreikšti troškimą ir priimti Kristų. Kad ir kaip keistai atrodytų, bet žmogus, nuoširdžiai sugiedojęs šias giesmes, laidotuvių dieną atlikęs nuoširdžią išpažintį, palaidojęs mirusįjį ir atgaivinęs amžinojo gyvenimo viltį, jaučiasi priartėjęs prie tiesos, prie esmės, tyresnis. Ir nors skausmas ir ilgesys dar kiek lieka, bet jis yra kaip greitai gyjanti žaizda.
Tiesa, šie papročiai jau beveik visai išnyko, ir vis dažniau sutinku žmonių, kurie niekaip nesugeba išgedėti artimųjų netekties, susitaikyti su Dievu, atleisti ir priimti atleidimą, todėl tenka gerti tabletes ar panašiai. Nežinau, ar pastebėjote, bet per metus mes dalyvaujame laidotuvėse dažniausiai daugiau nei du kartus. Jei visus kartus sąžiningai ir nuoširdžiai giedotume ir melstumės, atliktume išpažintį, atgaivintume amžinojo gyvenimo viltį, sparčiai mūsų širdyse daugėtų laisvės, meilės ir džiaugsmo. Bet numirusius dabar gražiai nugrimuoja arba visai nerodo; vietoj šermeninių giesmių ir maldų dainuoja graudinančias dainas arba tiesiog skamba rami muzikėlė... ir viskas vyksta taip, kaip jau kam išeina.
Kiekvienam linkiu išmokti vis geriau gyventi, vis labiau džiaugtis ir nuoširdžiau gedėti.
Ir vėl grįžta šviesa
Regis, kad kiekvienos netekties, kad ir nesėkmės, klaidos ar išdavystės atveju išgedėjimas vyksta panašiai. Žmogui reikia atgailauti. Ne reikalauti Dievo, kaimyno ar dar kieno nors pasiaiškinimo, o susitelkti visai į kitą veiksmą – į savo nuodėmių, charakterio trūkumų, ydų ar dar kokių blogybių pripažinimą ir išpažinimą.
12 žingsnių sveikimo programa besiremiančių grupių (anoniminių alkoholikų, lošėjų ir kt.) nariai žengia šiuos du žingsnius: nuodugniai ir be baimės atlieka sąžinės sąskaitą bei prisipažįsta Dievui, sau ir kitam žmogui visą teisybę apie savo paklydimus. Kitaip sveikimas neįmanomas. Kol nepripažįstu sau, kad meluoju, tingiu, išnaudoju kitus, vadovaujuosi savanaudiškumu, dešimtis ir šimtus savo konkrečių paklydimų, reikalai nejuda į priekį. Pirmiausia pasisakau aiškiai sau – aš taip elgiausi; pasakau Dievui, kaip noriu: bažnyčioje, šventoriuje ar miške, prie upės, fotelyje ar atsiklaupus ir kitam priklausomam žmogui. Kitu atveju – nesveikstama.
Atrodo, labai paradoksalu: partrenkia žmogų automobilis, jis sužalojamas ir vos tik susivokęs atlieka sąžinės sąskaitą ir bando kažkam pasakyti visą teisybę apie savo paklydimus. Toks gedulas ir toks gydymas. Ir vėl ateina džiaugsmas. Kartais ūmai, kartais lėtai lėtai, kaip aušra po ilgos nakties nušvinta, bet vėl grįžta šviesa. Nes gyvenimas labai trumpas.
Gedėjimas yra gyvenimo dalis, vedanti į vis didesnę laisvę būti tik trapiu žmogumi tarp tokių pat žmonių. Kadangi gedėti mokiausi savarankiškai, neturėjau mokytojų, galbūt kokią svarbią dalį praleidau. Bet kiekvienam linkiu išmokti vis geriau gyventi, vis labiau džiaugtis ir nuoširdžiau gedėti. Keliauja toks posakis, kad mirties bijo tik tas, kuris bijo gyventi.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
16 komentarai -
8 komentarai -
0 komentarai
kazkaip neteko nei matyt nei girdet