APIE POSOVIETINĮ IDENTITETĄ

Pilki blokiniai daugiabučiai, seni troleibusai "Škoda" ir raštuotais kilimais dekoruotos kambario sienos pažįstamos ne tik sovietinėje santvarkoje gyvenusiems, bet ir po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo gimusiems jaunuoliams.

Vienodi bruožai

Kaip ir dauguma kitų Sovietų Sąjungos blokui priklausiusių šalių, Lietuva jau tris dešimtmečius mėgina atsikratyti sąsajos su sovietmečiu ir tuometine tvarka.

Savo monografijoje nagrinėjęs posovietinės tapatybės Vidurio ir Rytų Europoje bruožus, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto mokslininkas Arvydas Grišinas pabrėžia, kad posovietinė patirtis skirtingose regiono šalyse skiriasi, tačiau yra ir vienodų bruožų, kuriuos pastebi ir pažįsta daugelis okupaciją patyrusių europiečių.

"Aš ir pats gyvenu stalininės statybos bute su plastikiniais langais. Neabejoju, kad su panašia realybe gali tapatintis neretas. Toks tas dviveidis kasdienis posovietizmas – visai čia pat, karantinuojantis", – dalijasi A.Grišinas.

Toks tas dviveidis kasdienis posovietizmas – visai čia pat, karantinuojantis.

Nesvetimos ir jaunimui

Nepaisant to, kad šiandienos Lietuva yra nepriklausoma, su netiesioginiais Sovietų okupacijos padariniais susiduriame kone kasdien.

Mokslininkas pripažįsta, kad skeptiškai žiūri į tokių patirčių pėdsakų išnykimo galimybę net ir tolimesnėje ateityje: "Nemanau, kad posovietinio identiteto žymos kažkur pranyks. Jos transformuosis, mitologizuosis, įgaus kitų formatų, bet sovietmečio ir išsilaisvinimo iš jo patirtys bei jų suformuota realybė išliks. Taip kuriama mūsų istorija."

Jis taip pat pabrėžia, kad posovietinė mąstysena nėra tik šį režimą savo kailiu patyrusių žmonių atmintyje – tai ilgainiui susiformavęs požiūris, kurį tėvai, seneliai, įvairios komunikacijos priemonės perdavė ir jaunajai kartai.

"Kalbant apie politinį lygmenį, galima sakyti, kad bet kuris, minintis Sausio 13-ąją ar švenčiantis Kovo 11-ąją, dalyvaujantis "Baltijos kelyje" į Baltarusiją ar į Honkongą, išties švenčia posovietinį Lietuvos identitetą. Ir tuo reikia džiaugtis – juk be tų patirčių mes nebūtume tuo, kas esame", – atskleidžia A.Grišinas.

Anot mokslininko, net jaunuoliai, gimę po 1990-ųjų, suvokia, kad gyvena istorinėje valstybėje, kuri nebepriklauso Sovietų Sąjungos sudėčiai: "Mūsų elgesys, politinis dalyvavimas, asmeninė pozicija yra susijusi su tuo, kuo save laikome. Tapatybė yra išgyvenama ir šis žmogiškasis išgyvenimas turi tiek individualias, tiek visuomenines išraiškas."

Todėl, atsižvelgiant į A.Grišino pastebėjimus, galima suprasti, kad jaunoji karta taip pat panardinama į tam tikrus posovietinius išgyvenimus ir naratyvus, kurie formuoja jų ir visos tautos tapatybę. Tačiau nuo jų tėvų ir senelių ši jaunoji karta skiriasi tuo, kad tiek sovietinės, tiek posovietinės realybės atgarsiai juos pasiekia netiesiogiai, per kultūrinius, visuomeninius reliktus, pasakojimus ir simbolius.

Skirtingi keliai

Mokslininkas pastebi, kad, praėjus 30 metų po Sovietų Sąjungos griūties, galime matyti, kaip skiriasi ir kokia įvairi yra posovietinė patirtis ir tapatybė ne tik tarp skirtingo amžiaus žmonių, bet ir pačių posovietinių valstybių.

Jo atlikti istoriniai ir politinės antropologijos tyrimai išryškina skirtumus bei demonstruoja, kaip skirtingai tautos išgyvena posovietinį laikotarpį.

"Matome, kokioje geopolitinėje ir ekonominėje situacijoje yra Baltijos šalys, kurios uoliai mokosi ir stengiasi būti vakarietiškos, kai patys Vakarai neapsisprendžia, kokie jie nori būti. Baltarusija su Ukraina tik dabar pabunda iš dar carinio broliškų tautų sapno. Na, o buvęs socialistinis blokas, ypač Vidurio Europos šalys, visada besijutusios Vakarų pasaulio dalimi, kurioms tereikėjo iš naujo sugrįžti į Europą, grįžta į ją kitokią, nei tikėtasi", – stebėjimų rezultatus atskleidžia A.Grišinas.

Pasak mokslininko, posovietinio etapo iš savo šalies istorijos išrauti negalime – nors patirtys buvo nelengvos, jos suformavo tam tikrus vaizdinius, simboliką, kuri neišvengiamai turi įtakos šalies istorijos ir socialinei raidai. Vienas akivaizdžiausių tokių simbolinių turinių yra Sąjūdžio kultūra, kuriai derėtų priskirti ir tam tikrą socialinę ironiją, Baltijos kelio vienybės simboliką, grupės "Antis" muziką, prof. Vytauto Landsbergio ištartą "Hello Mr. President Bush", "Radio Show" satyrą ir daugybę kitų panašių kultūrinių turinių.

"Šimtmečiams praėjus, vis dar jaučiame kažkokią vidinę sąsają su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK) ir jos simboliais, tad tikėtina, kad kai kurie posovietiniai istoriniai žymenys ateityje bus svarbūs. Tik įdomu, kokių formų jie įgaus", – svarsto jis.

Laisvę vis dar kuriame

Nors jau daugiau nei 30 metų esame nepriklausoma tauta, kartkartėmis dar pasigirsta kandžių komentarų, kad net šiandien nesame išties laisvi: esą priklausymas ES niekuo nesiskiria nuo sovietinės okupacijos, o pandemijos laikotarpiu smarkiai suvaržomos žmonių teisės.

Pasak A.Grišino, ne vien Lietuva ar posovietinė erdvė susiduria su panašiais neadekvačiais diskursais.

"Kas galėjo pamanyti, kad laisvė reikšti mintis paradoksaliai taps tokia rakštimi demokratiniams procesams? Šis klausimas kaip tik dabar ir sprendžiamas visame pasaulyje – kaip suderinti komunikacinių technologijų vystymąsi ir įtraukią demokratinę savivaldą", – teigia jis.

O pandemijos valdymo situaciją jis apibrėžia per kiekvieno iš mūsų individualių ir pilietinių laisvių sąsają su sklandžiu valstybės funkcionavimu: "Savo laisve susirūpinę piliečiai kaip tik turėtų stengtis kuo mažiau trukdyti valstybei suvaldyti krizę, kad kaukių dėvėjimas, judėjimo suvaržymas ir kitos temos kuo greičiau išnyktų iš akiračio."

Jo nuomone, apskritai nėra vieno atsakymo į klausimą, ką Lietuvai reiškia laisvė. Anot jo, nukeliavus laiku atgal ir atlikus socialinę anuometės kartos apklausą, už kokią laisvę jie kovojo, gautume labai plačią atsakymų skalę, iš kurių nemaža dalis būtų "nežinau" arba "kita".

"Niekas negalėjo žinoti, kokia ta laisvė bus, nes patys ją kuriame – tiek tada, tiek ir dabar", – sako A.Grišinas.