Apie socialinę įvairovę, socialinę politiką ir socialdemokratiją | Diena.lt

APIE SOCIALINĘ ĮVAIROVĘ, SOCIALINĘ POLITIKĄ IR SOCIALDEMOKRATIJĄ

Atviras socializmas yra socialinių formų ir organizacijų plėtra bei jų santykių politika. Manau, daugelis su manimi nesutiks, bijodami žodžio „socializmas“. Ir gerai. Yra proga pasiaiškinti. O tai, ką aš tvirtinu, suformulavau besišnekant su plačiu Naujosios kairės judėjimu, su Kritinės teorijos atstovais, po pokalbių su tais, kurie gina nevyriausybinių organizacijų (NVO) interesus ir neranda jiems adekvačios ne tik socialinės politikos, bet net ir partijų politinių programų.

Kodėl socialdemokratai ir įvairios darbo ir valstiečių partijos aiškiai neįvardija socialinės įvairovės, jos plėtros savo prioritetu? Aš tai sieju su keistu, lietuvišku „darbininkiškumo“ sindromu: jo idėjos tuštybe Lietuvoje, kai kalbant apie darbininkus ginami darbdavių interesai – juk jie irgi dirba! Lietuvos politinėje padangėje nėra labiau tuščio dalyko, kaip abstrakti ir manipuliacinė darbo idėja: ji visada gundo savo aukas tuo pačiu sūriu – darbu.

Ir vis dėlto kalbu apie socializmą. Paklausite, kaip tai: juk sovietinis ar kinietiškas socializmas gina vieno kūno, darbo vienybės ir net diktatūros idėjas? Atsakysiu – nebuvo ir nėra vienos socializmo sampratos, o yra kelios ir, be to, viena kitą neigiančios. Ir kol tų skirtumų pakankamai neišsiaiškinsime – sunku plėtoti aiškią socialdemokratinę politiką. Nuoroda į Šiaurės šalių socialdemokratiją, manau, yra nepakankama, nors būtina.

Gerai kad (at)gimė G. Kirkilo ir A. Butkevičiaus Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP). Jos pavadinimas aiškiai nusako ideologiją: atstovauti darbo interesus. Ne darbininkų, o darbo, nors, jei būtų darbininkų – nebūtų daug geriau, nes pasirinktas tik vienas abstraktus ir mažai ką sakantis žmogaus požymis, ir dar reikėtų pasiginčyti ar esminis. Juk ir kapitalistas, ir fašistas, ir populistas – visi triūsia. Ir ar esminis žmogaus požymis iš viso yra? Abejoju.

Šiaip ar taip, ši nuoroda į „darbo partiją“ rodo iliuzijų kompleksą, kuris vėl ir vėl pasireiškia pavadinimuose. LSDDP akivaizdžiai tęsia A. Brazausko Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) tradiciją, kuri savo ruožtu kilo iš LKP, o ta iš TSKP. Valstiečių ir žaliųjų partijai (dar vienas falssimuliakras, nes „žalumo“ joje reikia su mikroskopu ieškoti) ši koalicijos partnerio geneologija ir idėjų artumas LKP aiškiai nerūpi, kaip menkai rūpi ir NVO plėtra.

Atitinkamai kairumą žaidė ir V. Uspaskicho „Darbo partija“, bandžiusi derinti darbo ir liberalizmo idealus bei suvedžioti darbininkų klasę. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) bando žaisti kairumo idėją, bet taip pat nurodo į darbą, liaudį, valstiečius, tai yra, į abstrakcijas, kurios išlaisvina nuo būtinybės svarstyti socialinių formų ir socialinių santykių plėtrą kaip politinį prioritetą. Nei viena šių partijų socialinės ir kultūrinės įvairovės, jos plėtros nelaiko prioritetu, o žinių ekonomiką suvokia išimtinai ekonomine prasme, instrumentiškai.

Tokiam valstietiškai-darbininkiškam mąstymui būdingas gilus ekonominis redukcionizmas: visos problemos turi išsispręsti keliant šalies ūkio pajėgumą, todėl ūkio, finansų ir susisiekimo ministerijos laikomos prioritetinėmis, bet ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri pati yra ekonomizuota, t.y. daugiau sprendžia ne socialinės įvairovės, o įsidarbinimo problemas: užimtumo tarnyba ir jos darbo biržos.

O dabar – apie į tapsmo būklę pakliuvusią klasikinę Lietuvos socialdemokratų partiją. Ji laikas nuo laiko tampa paskutiniu įvairovės užutekiu: moterų ir vaikų teisių, tautinių mažumų, šeimos formų įvairovės (vienišų tėvų, įvaikinusio asmens, partnerystės…), negalią turinčių asmenų, atvykėlių kitataučių migrantų, homoseksualių asmenų, įvairių tautinių, religinių, gyvenimo būdo, profesinių, sveikatos, švietimo organizacijų...

Nekalbu apie daugybę kutūrinių institucijų, organizacijų, kurios neretai yra kartu ir socialinės, ir politinės; pagaliau – įvairios draugijos, kurių skaičiui nėra ribų. Kai kurios iš šių NVO yra konservatyvių pažiūrų, o kitos gali prašyti ir liberalų pagalbos. Tačiau tik socialdemokratai gali turėti potencialiai neribotą socialinės plėtros politiką.

Mes, taip mąstantys, galime ir, mano nuomone, turime riboti ekonomizmą – maginę laimės formulę. Mes taip pat galime riboti pareigos valstybei aukštinimą, kuriuo vienų politiniai poelgiai ideologiškai iškeliami aukščiau nei kitų, pavyzdžiui, kalbant apie karinę prievolę ir alternatyvią tarnybą; varžyti populistinę darbo ideologiją, nes nėra visuotinės darbo formulės, tokio stebuklo, o yra tik būdas vienas veiklas diskriminuoti, o kitas – išaukštinti.

Socialdemokratija mąsto apie įvairiausias socialinės kooperacijos formas, įgalina jas, ieško kompetencijos ir gerovės augimo liftų, nevengia laikinos pozityvios diskriminacijos, pavyzdžiui, ginant moterų, rasines, negalią turinčių asmenų ir kitas sutartines teises.

Man patinka, kad LSDP laikas nuo laiko atsiranda panašiai mąstančių žmonių. Pavyzdžiui, iš LVŽS į LSDP frakciją perėjo D. Šakalienė. Simptomiškas ir dramatiškas perėjimas, grįstas būtent tuo, kad pasigedo aiškios LŽVS socialinės politikos, NVO problemų supratimo. Ji ir pati užsiima tuo, kas artima atviram socializmui: savižudybių prevencija, seksualiniu švietimu, vaiko teisių apsauga, įvairių su NVO susijusių teisių gynimu. O tai yra politika, vadinasi – tu būsi kažkam priešas, kažkam draugas.

Ir dar vienas: internacionalumas. Šiuolaikinės NVO, kultūrinės organizacijos, klubai ir sąjūdžiai neretai ir vis dažniau yra tarptautiški. Socialinė politika yra tada atvira, kai ji tarptautiška, kai moka ginti atvykėlių teises lygiai kaip ir savų žmonių. O to G. Palucko LSDP, mano manymu, stokoja, nors ir kalba apie tinkliškumą, spiečius – t. y. naujas organizacines formas.

Ar LSDP yra pasirengusi plėtoti atvirą socializmą – horizontalias įvairoves, jų nuolatinį tapsmą, mutacijas – ir vykdyti atitinkamą racionalią politiką? Manau, kad dar nevisai. Yra kai kurie elementarūs, konkretūs kairumo požymiai, kuriuos, kaip ne keista, išsakė LR Prezidento rinkimų kampanijos metu daugiau dešinioji I. Šimonytė, o ne socialdemokratas V. Andriukaitis: žolės dekriminalizavimas, homoseksualių šeimų įteisinimas, vienišų tėvų teisių gynimas, liberalesnis imigracijos įstatymas, dviguba pilietybė... Atvira socialdemokratija ir yra tai, kas kuria atvirą socializmą. Ar LSDP suks šiuo keliu? Bus matyti.

Rašyti komentarą
Komentarai (4)

A.

Kol kas Lietuvoje visos partijos valdė pagal Stalino instrukciją ir uoliai įgyvendino Suslovo svajonę matyti Lietuvą be lietuvių.

va taip

Lietuvoje nebėra socialdemokratų partijos( beje kaip ir kitokių pakraipos partijų) visos jos tik krūva prisitaikėlių ir prisiplakėlių kuriems vienodai rodo Lietuvos žmonių reikalai, jiems rūpi tik savas gerbūvis , - visa kita tik bla, bla, bla.

Kęstas

Didelės nuolaidos maisto kainoms Suomijoje. "HELSINKI, Suomija. „Laiminga valanda“ „S-market“ parduotuvėje, Vallila darbininkų klasės kvartaluose, vyksta toli nuo alkoholinių gėrimų ir nėra visiškai linksma. Kainos, kurios jau sumažintos 30 procentų, yra sumažintos iki 60 procentų, esant lygiai 9 val. Tai dvejų metų kampanijos maisto švaistymui mažinti dalis, kurią šios garsiai ir linksmai išgeriančios šalies įmonių vadovai nusprendė vadinti „laiminga valanda“, tikėdamiesi pritraukti nuolatinius klientus, kaip ir bet kuris tinkamas baras." Kompiuterių laikais lengva organizuoti tokius išpardavimus. Jie yra geri mūsų aplinkos išsaugojimui. Mane seniai stebina mažos nuolaidos pasenusiam maistui Maximose Lietuvoje. Šlykštūs lietuviškų Maximų prekiautojai degtine nebijo išmesti lauk tonas maisto. Nuorodas ir platesnį aptarimą galima rasti, guglinant žodžius apie mokslą-studijas-ekonomiką.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS