Apie TUOS vaikus | Diena.lt

APIE TUOS VAIKUS

Neseniai gatvės, o ir pasididžiavimo kupinų tėvelių feisbukas plyšo nuo uniformuotų, kardeliais nešinų mokyklinukų. Ir štai stebint šį vaizdą mane kasmet apima dvejopi jausmai. Viena vertus, džiugu, nes daliai jų grįžti į mokslus bei čiauškėti su išsiilgtais klasės draugais – šventė.

Visgi negali ignoruoti fakto, kad greičiausiai ne vienas ir ne du rugsėjo pirmąją pasitiko su baime ar ašaromis akyse. Visai ne dėl to, kad nebegalės miegoti iki pietų ar kiauras dienas žaisti kompiuteriu. Tiesiog kai kuriems dienos mokymo įstaigose primena pragarą. Jos skausmingos, tarsi bandymai groti pianinu Ludwigą van Beethoveną sulaužytais pirštais. Nors kartais to niekas nemato.

Turbūt kiekvienoje klasėje visuomet būdavo ir dabar yra bent vienas, o gal net keletas TŲ vaikų. Tų, dėl kurių mokytojos, grįžusios namo, geria širdies lašus. Tų, kurių šunybės tampa folkloru ateities kartoms. Tų, kurie subarti ne susigėsta, o atsikerta ne prasčiau. Tų, kuriems sakoma: "Jei taip elgsiesi, vieną dieną atsidursi kalėjime."

Meluoti būtų beprasmiška. Taip, išties yra procentas mokyklinių chuliganėlių, kurie nueina šunkeliais. Bet yra kiti, su kuriais darbo reikalais man dažnokai tenka susidurti. Tai verslininkai, menininkai, kūrėjai, išradėjai. Dažnas jų visą paauglystę tik ir klausėsi smerkimo, koks yra velnio išpera, bei pranašysčių, kad nieko nepasieks. Vien dėl to, kad nelabai atitiko pavyzdingo jaunuolio apibrėžimo. Bet štai ėmė ir pasiekė. Dėl savybių, kurių per cigaretės, rūkytos už kampo per ilgąją pertrauką, dūmus arba iškulto lango šukes niekas neįžvelgė: kūrybingumo, drąsos, energijos, užsispyrimo.

Nesiekiu pateisinti kai kurių vaikų darbelių. O galbūt ir tiesos yra vyresnių pedagogų atodūsiuose, kad su laiku mokiniai vis mažiau gerbia mokytojus. Jei tai tiesa – tikrai nieko gero. Tik keista, kaip suaugusieji, o ypač mokytojai, dar ir turintys suprasti paauglių psichologiją, neįžvelgia visų tų išdaigų priežasčių. Nors šiandien ne visai idealūs mokiniai už savo šunybes ir patiria mažiau teroro iš vyresniųjų, jausmas, kad tavęs niekas nesupranta, išlikęs dažnam padaužai.

Gyvenimas tuo ir skiriasi nuo mokyklos suolo – čia nėra vieno teisingo universalaus sprendimo. O rezultatą, lygų laimei, užaugę ne taip jau retai pasiekia būtent TIE vaikai.

Pirma, niekada negalime žinoti, kas dedasi kito galvoje. O kai kalbame apie paauglius, net ir jiems patiems neretai sunku susivokti. Blogiausia, kad kartais tai, kas palaikoma problemišku charakteriu ir baudžiama, iš tiesų būna raudonos vėliavėlės, signalizuojančios apie besivystančias psichologinės sveikatos problemas, kad ir depresiją. Jei jaunam žmogui sunku suvokti savo mintis, nenuostabu, kad kiekvieną "laikyseną pataisantį" bakstelėjimą jis priima aštriais nagais ir dantimis. O kur dar vienišumas, noras būti pripažintam, populiariam ar tiesiog gauti dėmesio? Ką jau sakyti apie pro kraštus besiveržiančią fantaziją ir per mažai ploto jai išreikšti.

Kitas dalykas – mes juk nežinome, kas vyksta žmogaus aplinkoje, kokie demonai miega po jo lova ar už kambario sienos, kokias praktines bendravimo pamokas jis gauna namuose. Žanro klasika, kad labiausiai iš klasiokų tyčiojasi tas, kuris namie kasdien gauna į kailį iš įkalusio tėčio ar mamos, arba atvirkščiai, kurio gimdytojai taip užsiėmę savimi, kad beveik užmiršo apie atžalos egzistavimą. Štai neseniai lietuviškąjį internetą apskriejo vienos keliautojos atsakymai į Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos klausimus. Ir kyla klausimas, jei jau suaugusi moteris ekspertus siuntinėja į Peru kaimelį pavadinimu Na*ui ir dar tuo giriasi, kas verčia tikėtis, kad ten pat savo mokytojų nenukreips jos sūnus?

Dabar mieste jau kvepia rudeniu, o kardelius palengva keičia margaspalvių lapų kilimas. Pravažiuodama pro savo buvusią gimnaziją vis prisimenu istoriją apie mokytoją (tikiuosi, šiandien tokių jau mažiau), neįskaitydavusią atsakymo, jei tik sprendimo būdas būdavo kitoks, negu mokė ji. Ir lūpų kampučiais šypsausi, nes gyvenimas tuo ir skiriasi nuo mokyklos suolo – čia nėra vieno teisingo universalaus sprendimo. O rezultatą, lygų laimei, užaugę ne taip jau retai pasiekia būtent TIE vaikai.

Rašyti komentarą
Komentarai (6)

>stai cia

Sovietinė istorija yra 2008 m. pastatytas dokumentinis filmas apie sovietinį terorą ir TSRS-Vokietijos santykius iki 1941 m., sukurtas ir režisuotas Edvino Šnuorės bei finansuotas UEN Group ir Europos parlamento. saltinis vikipedia.lt

Anonimas

Fasistai ,komunistai ,bolsevikai ,marksistai --nusikalto ZMONIJAI... taciau tai ,,,ka komentuoja "tarp kitko"" niekur neesu skaiciusi;;tai kazkokia haliucinacija kaip kurklietes "vizijos" ant Vilniaus gatves.

Tarp kitko

Holodomoro metu sovietinė Rusija su sovietjos ideologais išmarino badu 7 milijonus ukrainiečių. Atimtus grūdus eksportavo į Vakarųšalis ir uždirbo milijardus kominternui. Vėliau, dalino kvotas šaudyti našlaičiais paliktus vaikus, kurie turėjo daugiau nei 12 metų. Dabar gi, šie genocido vykdytojai ukrainiečių tautą vadina *benderomis - faśistais* . Va taip - kartais Tie - tampa lyderiais, moralistais ir *teisuoliais*.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS