APMĄSTYMAI „RADECKIO MARŠO“ BEKLAUSANT

Vienos filharmonijos orkestro naujametinio koncerto metu labai sunku atsispirti geros nuotaikos antplūdžiui, kai skamba Johanno Strausso "Radeckio maršas". Tačiau retas kuris susimąsto apie tai, kas buvo Josephas Radetzky: Austrijos feldmaršalas, pasižymėjęs slopinant italų nacionalinį judėjimą.

Pateiktas pavyzdys puikiai iliustruoja, kaip meno kūrinys gali tapti buvusių politinių sankirtų liudininku. XIX a. "Radeckio maršas" turėjo simbolizuoti ne tik žymaus karvedžio karinę ir politinę šlovę, bet ir tuometinę Austrijos imperijos galią. Ilgainiui italai sukūrė savo valstybę, o Austrijos imperijos neliko nė kvapo. Liko tik J.Strausso "Radeckio maršas". Dėl to šiandien kartais verta įsigilinti į daugialypius meno kūrinių kontekstus.

Grupės "Kino" daina "Perimen" ("Permainų"), kuri skamba protestų prieš Aliaksandrą Lukašenką Baltarusijoje metu, paskatino pamąstyti apie europietiškų vertybių prasmę. Pirma priežastis – režisieriaus Sergejaus Solovjovo filmas "Assa" (1987 m.), kurio pabaigoje skamba minėta daina. Pastarasis filmas, turintis kelias susipynusias siužetines linijas nuo kriminalo iki nelaimingos meilės istorijos bei Rusijos caro Pavlo I nužudymo, svarbus tuo, kad prisidėjo legalizuojant rusų roką Sovietų Sąjungoje. Antra priežastis, galbūt, šiandieninės aktualijos leidžia mums ieškoti paralelių tarp filmo veikėjo – nusikaltėlio Andrejaus Krymovo ir Vladimiro Putino, tačiau svarbūs dar keli nepastebėti aspektai.

Ar protestuotojai Baltarusijoje ir Rusijoje tikisi tokių pokyčių, kai reikės viską pradėti iš pradžių, atsisakyti iki tol vyravusios pasaulėžiūros.

Prisiminkime klubo "Lituanika" veiklą sovietmečiu organizuojant to paties pavadinimo roko grupių, kurios tada buvo vadinamos vokaliniais instrumentiniais ansambliais, festivalius 1985–1988 m. ir filmo "Kažkas atsitiko" (1986 m.) pasirodymą Lietuvos kino teatruose. Paminėti įvykiai prisidėjo prie muzikos, mažai atitinkančios komunizmo principus, įteisinimo viešajame gyvenime. Esminis skirtumas tarp Lietuvos ir Rusijos tuo metu buvo mūsų roko grupių posūkis tautiškumo ir valstybingumo link. Dėl to su pasididžiavimu kalbame apie vykusius roko maršus, kurie prisidėjo prie Sąjūdžio galios augimo Lietuvoje ir sovietinės kultūros pamatų griovimo. Nors dauguma tuo metu skambėjusių dainų apie Lietuvą primena per atlaidus šventoriuje parduodamus saldainius, tačiau V.Kernagio atliekama daina pagal Bernardo Brazdžionio eiles "Šaukiu aš tautą" tapo tuo kūriniu, kuris nepaliko nė vieno abejingo. Nedidelis pastebėjimas: kokį kultūrinį kodą transliuoja Baltarusijoje protestuojantys žmonės, naudojantys grupės "Kino" dainas kaip pasipriešinimo simbolį?..

Dar kartą sugrįžkime prie grupės "Kino", kuriai pandemija sutrukdė surengti 30 metų įkūrimo jubiliejaus turą po Rusiją. Tikėtina, kad pastarasis turas neaplenks buvusių sovietinių respublikų. Dėl to verta stabtelėti ir prisiminti karo Rytų Ukrainoje dalyvį Donecko liaudies respublikos pajėgų pulkininką Michailą Tolstychą, pravarde Givi, kuris, švęsdamas savo gimtadienį, irgi šoko pagal grupės "Kino" muziką (tai liudija socialiniame tinkle "YouTube" esantys vaizdo įrašai). Intrigą kuria ne abejotinos reputacijos kariškis ir jo likimas, bet tai, kad grupės "Kino" dainos naudojamos kaip muzikinis fonas vaizdo klipams, iliustruojantiems rusų karių patirtį Afganistano, Čečėnijos karuose ir konfliktuose Rytų Ukrainoje bei Sirijoje. "Kino" dainos yra tapusios žmonių tapatybės dalimi, tačiau, kokios tapatybės – tautinės ar politinės?

Čia susiduriame su populiariosios kultūros poveikio vingiais, kurie, viena vertus, mus grąžina į persitvarkymo laikų Sovietų Sąjungą. Kita vertus, nutrina ribas tarp egzistuojančios ideologinės konfrontacijos. Žiūrint kai kuriuos grupės "Kino" vaizdo klipus "YouTube" reikia gerokai pasistengti, jei nori atskirti ukrainiečių karius nuo apsišaukėliškų Rytų Ukrainos respublikų kovotojų ir Rusijos specialiųjų pajėgų karių Sirijoje. Situacija įdomi. Jei kalbame tik apie grupės "Kino" dainas, tie, kuriems jos patinka, klauso, o tie, kuriems nepatinka, neklauso. Situacija šiek tiek keičiasi, kai laisva forma "YouTube" vartotojai iliustruoja dainos žodžius savo pasirinktais vaizdais. Vargu ar patys "Kino" nariai galėjo numatyti poveikio mastą, kurį sukūrė socialiniuose tinkluose pateikiami klipai. Socialiniai tinklai sukūrė visiškai kitą populiarių šios grupės dainų įvaizdį. O gal jis toks ir buvo, tik vaizdo klipai suteikė šių dainų žodžiams aktualumo?

Dabar grįžkime prie protestų Baltarusijoje ar Rusijoje, prisiminkime "Radeckio maršą". Sovietų Sąjungos nebeliko, bet dar yra žmonių, kurie mano, kad šios valstybės žlugimas yra geopolitinė klaida. Tiesa, dabar niekas nemosuoja raudonomis vėliavomis, o kova su judėjimais, ginančiais demokratines vertybes, įgauna naujas formas. Vien ko vertas Honkongo pavyzdys ar Kinijos uigūrų likimas perauklėjimo stovyklose – tarptautinė bendruomenė mieliau renkasi ekonominę naudą nei žmogaus teises.

Kažkada italai norėjo išsivaduoti iš Austrijos įtakos ir J.Radetzky buvo vienas iš tų, kuris tam priešinosi. Ar tikrai grupės "Kino" dainos simbolizuoja pasipriešinimą ir pokyčių poreikį? O gal jos dainos pertvarkos laikais suteikė senoms imperinėms vertybėms naują atspalvį? Gal ir filmas "Assa" Lietuvos kino mėgėjams leido manyti, kad to meto mūsų miestai atrodė gražiau ir tvarkingiau nei Jalta?

Tad verta atiduoti deramą pagarbą to laiko lietuviškoms roko grupėms, kurios pradėjo kurti naują kultūrinį žemėlapį. O grupės "Kino" dainos konstruoja kiek kitokį kultūrinį lauką, kuriame vietos randa ir Rytų Ukrainos separatistas, ir Čečėnijos karo dalyvis, ir Rusijos specialiųjų pajėgų karys, kovojantis Sirijoje.

Vadinasi, klausimas, kiek Baltarusijoje vykstančiuose protestuose yra tautinio prado, yra pagrįstas. Protestai Rusijoje, kilę dėl Aleksejaus Navalno suėmimo, žvelgiant iš 1905–1907 m. revoliucijos perspektyvos, kai streikuose dalyvavo apie 4 mln. žmonių, atrodo blankiai. Kita vertus, ar dabartinė Rusija yra patyrusi rimtą karinį pralaimėjimą, kuris prilygtų karo su Japonija praradimams? Akivaizdu, kad ne.

Galima teigti, kad aktyvi ir agresyvi šiuolaikinės Rusijos užsienio politika duoda vaisių ir nesunku įvardyti tai pagrindžiančius faktus. Tad visiems A.Navalno gerbėjams siūlau gerai įsiskaityti į tai, ką skelbia JAV prezidento Wodrow Wilsono "Keturiolika punktų" (1918 m.) taikos programos 6-ojo punkto paskutinė dalis: "Seserų-tautų santykiai su Rusija ateinančiais mėnesiais bus jų geros valios ir jos poreikių supratimo išbandymas, nes Rusijos poreikiai skiriasi nuo šių tautų interesų, tai bus jų protingos ir nesavanaudiškos simpatijos Rusijai patikrinimas."

Dabar greitai susiraskime grupės "Kino" dainą "Žvaigždė vardu saulė" ("Звезда по имени Солнце"), paklausykime jos ir paklauskime savęs, ar karas be jokių priežasčių ir yra Rusijos poreikis? Kaip turi derėti mūsų gera valia ir Rusijos poreikiai, gerokai besiskiriantys nuo mūsų interesų? Kaip šį rebusą ketina spręsti A.Navalno šalininkai?

Ar geriau nepainioti muzikos ir politikos ir tiesiog lengvabūdiškai linguoti pagal ritmą? Na, ir kas, kad dainoje teigiama, jog karas – tai vaistas nuo raukšlių. Juk mūsų interesai vieni, Rusijos – kiti.

O kas, jei grupės "Kino" dainos – slaptas raktas, leidžiantis pademonstruoti simpatiją didžiajai kamynei?

Gal tikrai neverta be reikalo visko politizuoti. Sustokime ir grįžkime prie 1905–1907 m. revoliucijos Rusijoje. Pamatykime to meto Lietuvą. Didysis Vilniaus Seimas tuo metu išdrįso pareikšti, kad sieks Lietuvos autonomijos su demokratiškai išrinktu Seimu ir valsčių įstaigose bei mokyklose vartoti lietuvių kalbą. Tą patį galime pasakyti ir apie pertvarkos laikus Lietuvoje, kai Sąjūdžio galia palaipsniui augo ir niekais vertė nuosaikius Michailo Gorbačiovo demokratizacijos siekius bei atverė kelią tautinių vertybių sklaidai.

Vargu ar "Lietuvių katalikų bažnyčios kronikos" leidėjai būtų tiek daug pasiekę, jei dėmesį būtų sutelkę į Antano Sniečkaus neformalų bendravimą, reikalų tvarkymą medžioklėse, pirtyse, vilose ir kitur. Visi apie tai žinojo ir gyveno pagal šias nerašytas taisyklės. Tačiau A.Navalnas dabar elgėsi būtent taip. Viena ar dvi vilos, kurias pasistatė ar pasistatys V.Putinas ateityje, – ar tai ką nors iš pagrindų keičia? Kiek lėšų skiriama karui Sirijoje, Rytų Ukrainoje ir Libijoje? Kodėl A.Navalnas nesiremia tais skaičiais ir nekuria dokumentinių filmų apie tai? O gal tai užgautų Rusijos imperines ambicijas?

Štai kodėl verti pagarbos "Lietuvių katalikų bažnyčios kronikos" leidėjai. Jie pasirinko jautrią temą – tikinčiųjų teises ir ėjo iki galo. Kardinolo Sigito Tamkevičiaus pavyzdys liudija, kad įvertinimo galima sulaukti nuo kovos pabaigos praėjus keliems dešimtmečiams. A.Navalnas pasirinko greitą ir efektyvią viešųjų ryšių akciją, grįžimą į Rusiją ir suėmimą. Bet ar tokiu veiksmu jis gali prilygti Andrejaus Sacharovo veiklai ir autoritetui? Disidentų veiklos patirtis byloja ką kita. Tai tik kelio pradžia. Veikla, suėmimas, kalinimas, tremtis – ir vėl viskas iš naujo. Nejaugi protestuotojai Baltarusijoje ir Rusijoje tikisi, kad dešimtmečius kurtas režimas sudrebės nuo įrašų socialiniuose tinkluose? Prisiminkime kad ir "Solidarumo" judėjimą Lenkijoje – tokia kovai reikia dešimtmečių.

Sąstingis sovietinėje sistemoje atsirado ne per vieną dieną ir ne per vieną dieną atsiskleidė sovietinio režimo žlugimo galimybės. Dėl to grupės "Kino" dainos šią akimirką gal ir yra geriausias pasirinkimas, siejantis praeityje vykdytas kosmetines reformas su dabartimi, kuri taip pat tikisi panašių minimalių pokyčių.

"Radeckio maršas" išliko kaip nuostabus muzikos kūrinys, menantis kažkada buvusios imperijos šlovę. Visos Austrijos imperijos tautos sukūrė savo valstybes ir dėl to kalbėjimas apie geopolitines klaidas šiame regione yra visiškas nesusipratimas. Tačiau ar protestuotojai Baltarusijoje ir Rusijoje tikisi tokių pokyčių, kai reikės viską pradėti iš pradžių, atsisakyti iki tol vyravusios pasaulėžiūros? 1918 m. Lietuvos Taryba išdrįso mesti iššūkį dviem imperijoms – Vokietijai ir Rusijai – ir prabilti apie savo interesus. Nors JAV prezidento W.Wilsono pamokymus apie gerą valią, Rusijos poreikių supratimą ir nesavanaudišką simpatiją didžiajai kaimynei kaip spaudimo priemonę Lietuvai naudojo Didžioji Britanija ir Prancūzija, mūsų diplomatai sugebėjo pasiekti tarptautinį Lietuvos valstybės pripažinimą.