Pandemijai suvaržius vaizduojamojo meno lauku besidominčio žiūrovo judesius – laikinai atėmus galimybes lankytis muziejuose, dailės galerijose ir kitose meno kūrinių ekspozicijoms atvirose erdvėse, siekdamas patenkinti meno poreikį, žiūrovas patyrimų ieško virtualiojoje erdvėje.

Jei pirmojo, pavasarį skelbto, karantino metu nuotoliniu būdu apsilankyti, pavyzdžiui, parodoje dar buvo kiek neįprasta ir tai buvo suvokiama tik kaip laikina alternatyva, kol bus sugrįžta į įprastas vėžes, tai šio, antrojo, karantino metu norisi pagalvoti apie tai, ar šią alternatyvą jau galime suvokti kiek kitaip – nubraukdami prie jos klijuojamą žodį "laikina" ir priimdami ją kaip visavertę vaizduojamojo meno patyrimo formą?

Virtualusis apsilankymas muziejuje ar galerijoje skiriasi nuo pasivaikščiojimo realioje, fizinėje, erdvėje. Ekrane matomą erdvę ir žiūrovą skiria atitvara – mėlynas ekranas, kuriantis atstumą. Lankydamasis realioje ekspozicijos erdvėje, jis pats gali reguliuoti fizinius atstumus, skiriančius jį ir meno kūrinius, o žvelgdamas į ekraną, nors ir turi galimybę padidinti vieną ar kitą sudominusį darbą, tačiau fizinio atstumo jutimas nedingsta. Vaizdo priartinimas atlieka tik didinamojo stiklo funkciją, bet nesuteikia pojūčio, kad iš tiesų priartėjama prie eksponuojamo kūrinio. Norėdamas apžiūrėti darbo detales ir jį padidinęs, žiūrovas mato spalvų faktūras, medžiagiškumą, skirtingas technikų raiškas, tačiau sunkiai jas suvokia, t.y. jos jo neįtikina, kadangi ekrano sukurta atitvara plokština matomą vaizdą. Tik žinojimo, jog vizuali kūrinio raiška yra įvairialypė, dinamiška, nepakanka, kad žiūrovas tuo patikėtų.

Virtualiojoje erdvėje, neturėdamas fizinio judėjimo laisvės ir nepasitikėdamas tik tuo, ką mato, jis ieškos to patvirtinimo, bandys nerti giliau.

Tačiau dėl ekrano atitvaros atsiradęs nuotolis, nors apsunkina meno kūrinio patyrimą, pajautimą, tampa sąlyga tam, kad darbo suvokimą nulemtų ir racionalesni pastebėjimai. Vyrauja nuomonė, kad racionalumas ir menas yra sunkiai suderinami, nes kūryba paremta jausmais, išgyvenimais. Tai tiesa. Tiksliau – tik viena tos tiesos pusė. Nes kitoje jos pusėje yra racionalus menininko mąstymas, filtruojantis patirtis, jausmus, išgyvenimus ir padedantis joms suteikti vizualią – meno kūrinio – formą. Nepakanka mostelėjimo stebuklinga įkvėpimo burtų lazdele, kad kūrinys imtų ir atsirastų. Iki jo realizavimo veda kelias, kuris turi būti nueitas. Tik tada darbas turės ką papasakoti žiūrovui.

Žiūrėdamas į meno kūrinius muziejuje ar galerijoje, jis yra užtikrintas tuo, ką mato, – kiekviename žingsnyje yra įsitikinęs savo teisumu, kad yra būtent taip, kaip mato jo akys. Virtualiojoje erdvėje tos pačios akys skatina žiūrovą abejoti.

Jei abejonė bus suvokiama kaip galimybė ieškoti ir atrasti ar bent išbandyti naujus kelius, tai apsilankymas meno kūrinių ekspozicijoje per nuotolį gali būti patirtis, nenusileidžianti tai patirčiai, kuri įgyjama apsilankius realiose muziejų, galerijų ekspozicijose. Abejonė paskatins žvilgsniu fiksuoti smulkmenas, susikoncentruoti į detales, iš kurių susideda visuma, kitaip tariant, surinkti faktus, vadinasi, skirti daugiau laiko meno kūriniui pamatyti. Lankydamasis realioje erdvėje, žiūrovas gali apibėgti ekspoziciją ir tvirtinti, kad pamatė viską, o virtualiojoje erdvėje, neturėdamas fizinio judėjimo laisvės ir nepasitikėdamas tik tuo, ką mato, jis ieškos tam patvirtinimo, bandys nerti giliau. O užsiimti nardymu sąlygos yra ypač palankios, kadangi lankantis virtualiosiose ekspozicijose tarsi nebelieka čia ir dabar, laikas išsitęsia, nes virtualiąją parodą aplankyti galima bet kuriuo paros metu, būnant skirtingose lokacijose.

Kūrinio patyrimas per nuotolį, pareikalaujantis iš žiūrovo pastangų, norint pastebėti visas detales, racionaliai apgalvoti jų sąsajas, atrasti prasmes, gali būti jau nebe alternatyva, o edukuojanti patirtis, kuri, nors ir skiriasi nuo tos, kuri įgyjama realiai lankantis muziejuose ir galerijose, tačiau tai nereiškia, kad ji nėra vertinga. Kiekvienam žiūrovui reikėtų pačiam atrasti, kaip ją vertinti ir ką iš jos pasiimti. Nereikėtų užmiršti, kad virtualiai įgytą patirtį bus galima pratęsti lankantis realiose ekspozicijų erdvėse.

Reikšmingas aspektas – meno kūrinių ekspozicijos, perkeltos į virtualiąją erdvę, pasiekiamos tiems, kuriems į muziejus, galerijas atvykti sudėtinga. Teksto pradžioje pasakytas teiginys, kad ekranas sukuria atstumą, šiame kontekste gali būti paneigtas: būtent jis tampa priemone, kuri įgalina įveikti kliūtis. Be to, galbūt ne tik meno ekspozicijos, tačiau ir kiti kultūriniai renginiai, perkelti į virtualiąją erdvę, gali tapti lengviau prieinami ekonomiškai nesaugiems visuomenės nariams – dažniausiai tokie renginiai yra nemokami, o pasiekiami jie gali būti bendruomenių susibūrimo centruose ar bibliotekose.

Laikas, kai parodos, spektakliai, koncertai buvo skirti tik privilegijuotiesiems, seniai liko praeityje, o mes juk gyvename dabartyje, todėl mokykimės naudotis visomis jos teikiamomis galimybėmis.