AR RINKSIMĖS VIDURNAKČIO TAMSĄ?

Pastarosiomis dienomis kilo karštos diskusijos apie tai, kad rengiamame Bendrojo ugdymo programos projekte ruošiamasi iš privalomos į rekomenduojamos literatūros sąrašą nustumti visus užsienio rašytojus – klasikus Williamą Shakespeare'ą, Franzą Kafką, Albert'ą Camus ir Johanną Wolfgangą Goethe. Derėtų nepamiršti, kad užsienio literatūra padeda ugdyti moksleivių pasaulėžiūrą, suvokti lietuvių literatūros vietą globaliame kontekste. Ką rinksimės – bendrystę ar atskirtį?

Vidurinio ugdymo programose visada buvo pabrėžiama grožinės literatūros svarba ir įtaka kultūrinio ugdymosi plėtotei, emocinei, kultūrinei, dorovinei ir socialinei brandai. Vidurinio ugdymo bendrųjų programų 2-ame priede, skirtame kalbiniam ugdymui, neseniai buvo aiškinama, kaip skaitydami grožinės literatūros kūrinius mokiniai ugdosi estetinius jausmus, kūrybinį ir kritinį mąstymą. Tame pačiame dokumente itin giliai pristatoma grožinės literatūros įtaka žmogaus vystymosi procese: aiškinama, kaip ją skaitant mokiniai susidaro literatūrinės tradicijos vaizdą, kaip gilina literatūros rūšių, žanrų ir stilių specifikos pažinimą. Vienas iš kalbinio ugdymo uždavinių buvo plėsti literatūrinį ir kultūrinį akiratį. Buvo teigiama, kad mokiniai turi lavinti savo meninį skonį bei, remdamiesi kūrinių idėjų ir pozicijų įvairove, formuoti vertybines nuostatas.

Taigi, šiomis dienomis kilus ažiotažui svarstant iškilių pasaulio rašytojų reikšmingumą lietuvių literatūros pamokose, norėčiau paklausti, kas atsitiko? Kas pasikeitė šiuolaikinio ugdymo filosofijoje, kad pradėjome kvestionuoti tai, kas prieš kelerius metus tarsi visiems buvo aišku: būtent literatūros pamokose ugdoma bendroji kultūrinė kompetencija, susidedanti iš įvairių dalių. Itin apgailėtinai skamba programos projekto rengėjų baikštūs ir abstraktūs aiškinimai ar pasiteisinimai dėl pasaulio literatūros klasikų, perkeltų iš privalomų į rekomenduojamų autorių sąrašą.

Apima liūdesys klausantis projekto rengėjų argumentų, kad mokytojams paliekama laisvė pasirinkti. Norėčiau paklausti, apie kokią laisvę ir kokį pasirinkimą kalbame? Ar vėl norime atsakomybę už blogus sprendimus perkelti ant literatūros mokytojų pečių? Turime padėkoti visiems pedagogams ir kultūros veikėjams, kurie suabejojo tokia logika ir kurie paskatino Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją skirti daugiau dėmesio rengiamam projektui. Džiaugiuosi ir kilusia visuomenės reakcija socialinėse medijose ginant užsienio autorius.

Situacija: netyla diskusijos dėl Bendrojo ugdymo programos projekto. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Mintis apie šį straipsnį kilo prisiminus, kad šiais metais minime šmaikštaus Woody Alleno filmo "Vidurnaktis Paryžiuje" ("Midnight in Paris") dešimties metų jubiliejų. Pagrindinė šio kiek romantizuoto ir naivoko filmo tema – persikėlimas į ankstesnę epochą. Kita vertus, Woody Allenas tarytum parodo įvairių tarpsnių žavesį – tai ir modernizmo šurmulys Paryžiuje, su visais Džiazo amžiaus akcentais ir įžymybėmis, ir "Gražioji epocha" ("La Belle Epoque"). Žiūrovas kviečiamas pasvajoti, į kokią epochą ir pats norėtų nusikelti.

Apima liūdesys klausantis projekto rengėjų argumentų, kad mokytojams paliekama laisvė pasirinkti.

Klaidžiodamas Paryžiaus gatvėmis filmo herojus – pradedantis rašytojas Gilas Penderis (aktorius Owenas Wilsonas) – mušant laikrodžiui vidurnaktį patenka į 1920-uosius ir sutinka visą siautulingą grupę intelektualų: Ernestą Hemingway, Zeldą ir Scottą Fitzgeraldus, T.S. Eliotą, Salvadorą Dali, Man Ray, Pablo Picasso, Jean Cocteau bei daugelį kitų. E.Hemingway paskatintas savo pirmąjį romaną Gilas parodo modernizmo literatūros pradininkei Gertrude Stein (aktorė Kathy Bates), kuri mielai imasi jai būdingo mokytojos vaidmens.

Šį filmą dažnai prisimename su studentais Amerikiečių literatūros ir kitose paskaitose, kurių metu tarsi iš naujo atrandame garsiuosius rašytojus, jų literatūrą ir visą įstabią modernizmo epochą – visai panašiai kaip ir filmo herojus. Kartu su filmo pagrindiniu personažu priimame kvietimą pasinerti į magiškus literatūrinius žaidimus. Diskusijose neišvengiamai paliečiame ir to meto kultūrą, jos sąsajas su ankstesniąja ir šiuolaikine kultūra, pasineriame į tarpkultūrinius klodus, ieškodami įstabių modernizmo vystymosi panašumų lietuvių ir kitų šalių literatūroje.

Sekant šių dienų diskusijas apie užsienio autorių tinkamumą lietuvių literatūros programoje, galima būtų ir pasiginčyti, ar šį Woody Alleno filmą suvoktų šiuolaikinis abiturientas? Kiek asmenybių, parodytų filme, galėtų atpažinti baigiamųjų klasių moksleivis? Ir ar jos iš viso yra svarbios ir reikšmingos? Gal galime apsieiti ir be jų? Gal mums jų nereikia? Gal mums puikiai užtenka savo kiemo ir savo tvorų?

Tikrai nenoriu nei ironizuoti, nei kieno nors kaltinti – tik svarstau, ar, nustumdami W.Shakespeare'o kūrybą į tolesnę lentyną, nepastūmėsime savo jaunosios kartos į "Makbeto" sielos naktį? Dažnai prisimenu pernai išėjusio literatūrologo dr. Dovydo Judelevičiaus (1925–2020) nuolat kartotą teiginį, kad "W.Shakespeare'as – pasaulio rašytojas, daręs įtaką daugeliui kartų". Beje, ši mintis akivaizdi šiuolaikinėse "Makbeto" ekranizacijose (2015 ir 2021 m.). Vis dėlto galima ir pasvarstyti, ar mokinys dabartinėse šios tragedijos adaptacijose suvoks "Makbeto" universalumą. Ar Hamleto dvejonės bus siejamos tik su tiesmuku klausimu "Būti ar nebūti?", kuris ilgainiui pranyks pilkoje kasdienybėje arba, geriausiu atveju, pavirs į banalius svarstymus – "Važiuoti ar nevažiuoti?", "Valgyti ar nevalgyti" ir t.t. Jeigu teigiama, kad vienas iš literatūros mokymo tikslų yra pasaulėžiūros formavimas, kyla ir daugiau klausimų apie tai, kokiu būdu bus ugdoma pasaulėžiūra, atmetus pasaulinę patirtį ir jos pavyzdžius.