AR TIKRAI REIKIA DŽIAUGTIS GERĖJANČIAIS MIGRACIJOS RODIKLIAIS?

Kaip nebūtų paradoksalu, tačiau per 30, atgavusios nepriklausomybę Lietuvos, gyvavimo metų mes sugebėjome prarasti ketvirtadalį valstybės gyventojų. Prieš išvejant okupantus mūsų Lietuvoje buvo 3,7 mln., praeitų metų statistiniais duomenimis milijonu mažiau.

Dabar lyg ir galėtumėme pasidžiaugti, kad pirmą kartą per pastarąjį trisdešimtmetį emigracijos ir imigracijos balansas yra pastarosios naudai.

Tačiau neapgaudinėkime savęs, negrįžta į tėvynę lietuvių daugiau, nei ją palieka. Nepaisant to, kad pagal statistinius duomenis pas mus gyvenimas kiekvieną dieną ir nenumaldomai gerėja.

Statistiką mums gerina pigi darbo jėga, pirmiausiai iš mūsų kaimyninės Baltarusijos ir Ukrainos.

Kol mūsų piliečiai veržiasi į skandinavų fabrikus padirbėti už 2 tūkst. eurų per mėnesį, baltarusiai ir ukrainiečiai taip pat gerai jaučiasi pas mus uždirbdami 500 eurų.

Iki tam tikro laiko, manau, tai nėra labai blogai, tai tam tikra subsidija Lietuvos verslui. Pigesnė darbo jėga leidžia ne tik konkuruoti, bet ir susikrauti gana solidų kapitalą.

Tačiau pagrindinis klausimas, kas šiuos statybinio sektoriaus, kelių tiesimo, vilkikų vairuotojus ir kitą iš svečių šalių atvykusią bei mažai kvalifikuotą darbo jėgą integruos į mūsų visuomenę.

Kas juos švies, kas mokys juos ir jų šeimas būti šalies, kurioje jie dirba ir gyvena, patriotais.

Abejoju, ar iš ties valstybiniu lygmeniu apie tai galvojama. Ir abejonės tik stiprėja, matant kas vyksta valstybėje su neformaliu visuomenės švietimu. Tiksliau reikėtų pasakyti, matant kas nevyksta. Žmonės vangiai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, neturi elementarių žinių ir suvokimo apie valstybės valdymą, ir jų pačių kaip piliečių atsakomybę šiuose procesuose.

Aišku, mažiau išprususius žmones lengviau valdyti, juos geriau veikia ledai iš malūnsparnio ar nemokami tautiniai kostiumai, tačiau lazda visuomet turi du galus. Nemokydami, nešviesdami visuomenės, neintegruodami atvykusiųjų iš skirtingų socialinių kultūrų imigrantų smarkiai rizikuojame su ja gauti per galvą.

Mes liksime laisvi tik tol, kol to norės dauguma šalies gyventojų, labiau už gerbūvį vertinančių galimybę gyventi laisviems laisvoje šalyje, nesutinkančių parsiduoti už sotesnį maistą ir nesiruošiančių nešti duoną su druska okupantui.

Tai, mano nuomone, didesnė jėga negu penktas NATO straipsnis, todėl ją reikia nuolat puoselėti ir stiprinti, negailint tam nei laiko, nei finansų.