Atgal į praeitį – dainuojant? | Diena.lt

ATGAL Į PRAEITĮ – DAINUOJANT?

Na, nugarmėjo į praeitį dar viena Moksleivių dainų šventė ir kas iš to? Ministrė pasidžiaugė, kad joje kuria grožį "kolektyvai ir ansambliai", o dainuojama apie gimtąją šalį ir draugystę, nes renginys – edukacinis ir kultūrinis.

Kas pasikeitė nuo sovietmečio? Nes skeptikai vis teigia, kad tai – tarybinė vaikų kankinimo šventė, tokia ir liko – milijonus kainuojanti, pompastiška, orientuota į reginius naujajai nomenklatūrai.

Panašumo išties esama. Tarkime, vis dar, kaip N.Mitkino ir P.Griškevičiaus laikais, džiaugiamasi dainuojančiais ir šokančiais kolektyvais.

Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje žiūrime, kas yra "kolektyvas". Paaiškėja, kad tai "viena pagrindinių socialistinės visuomenės reliatyviai kompaktiškų socialinių grupių, kurią vienija konkretus visuomeninis uždavinys". Iš mokslinio komunizmo vis dar prisimename, jog visuomeninis uždavinys yra ne kas kita, o komunizmo sukūrimas.

Štai, pasirodo, kaip – Lietuvoje vis dar slenkama į komunizmą ir į tą procesą įtraukiami vaikai?

Dar vienas momentas yra tai, kad anuomet politrukams siekiant patriotinio efekto buvo maurojamos dainos apie gimtąją šalį. Kokią šalį turėjo omenyje sovietinių dainų švenčių dalyviai, ilgai mąstyti netenka – plačiąją, politinių banditų puoselėtą SSRS.

Tiesa, būdavo ir išimčių. Anuomet pliaukšint tarybinės pedagogikos botagėliais mokinius šiose šventėse priversdavo dainuoti: "Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas"... Taigi išties čia jau ne apie SSRS, čia apie tikrą tėviškę. Bet vėlgi – žengiančią į komunizmą.

Dabar ir anksčiau buvo dainuojama ir apie draugystę, kurią mini ministrė. Tada – apie tautų, o dabar apie kokią? Gal gėjų?

Kai žvelgi atidžiau, pamatai ir dar daugiau analogijų. Pavyzdžiui, maistas vaikams ir dabar buvo panašus į kolchozo valgyklos mitalą. Jokios pažangos.

Koks moralas, klausite? Ogi ta dainų šventė kaip buvo propagandinis renginys, taip ir liko: retorika – ta pati, terminai – tie patys, bolševikinis įsivaizdavimas, kad tai tikrai yra kažkoks kultūros fenomenas, taip pat išliko. Šiek tiek skiriasi tik "Tautiška giesme" atmieštas turinys.

Todėl ir kyla klausimas: kas iš to ir kam to reikėjo?

Rašyti komentarą
Komentarai (11)

žiūrovė n

Dainų vakaras Vingio parke buvo tikrai gražu ir modernu, bet ansamblių vakaras atsidavė sovietiniu naftalinu, o pabaigoje šokiravo sudegintas Vytis. Baisiausia, buvo kad visi apatiškai tai stebėjo, nei džiaugės, nei piktinosi tokia atrakcija.

To Pilypas

Visų pirma tai ne nuo 1924 (tuomet mirė Leninas, supainiojote tamsta), o nuo 1937 ta šventė prasidėjo. Taigi nepriklausomoj Lietuvoj mokinių dainų šventės buvo tik kelios, paskui vyko dešimtmečiais partinių "tobulinimas". Dainavo tai apie Staliną, tai apie Kruščiovą, tai Sniečkus plojo, tai Griškevičius, kol Songaila užbaigė tą nesąmonę. Tarybų Lietuvoj dainų šventės tapo ideologiniu įrankiu KPSS rankose. Dabar ta tradicija tęsiama, mėginant į ją įkišti naują turinį. Tokios "šventės" turėjo būti baigtos dar 1991, bet nomenklatūra toliau vykdo savo veiklą. Atgyvena juk tai, visiems aišku kaio dieną.

Hansas

Mitalas baisus, kažin ar ministrė kaštavojo arba pakišo geresnį kąsnį. Kam tos repeticijos iki vėlumos, kam tas koncertas iki pirmos valandos?
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS