ATITRŪKIME NUO BUVUSIOS PATIRTIES

Vertindami žmonijos pažangą, paanalizuokime, kaip elgiamės su tuo, ko reikėtų atsikratyti. Dabar, po tam tikro fizinio ir, tikėtina, protinio atokvėpio, yra gera proga nebegrįžti į saviapgaulės spąstus vedantį kelią.

Kryptis į didesnę žmonių koncentraciją – miestų / monstrų, mokyklų / skruzdėlynų, arenų / klojimų statybas, informacijos perkrovą, beatodairišką pelno siekimą, vartojimo didinimą, saiko nepaisymą, skubą, kuri veda į niekur. Negrįžkime prie naktinės kultūros – naktinės prekybos, renginių, pamainų, posėdžių. Atsisakykime įsitikinimo, kad bet kokią problemą – sveikatos, taršos, socialinę, psichologinę – galime išspręsti vien tik technokratiškai, t. y. taikant inžinerines priemones, o moralinę – atlikus formalias apeigas religinio kulto pastate. Kartais koks tėvo sukaltas suolas rodo kryptį daug geriau už Kelno katedros smailę.*

Už daugelio iš pirmo žvilgsnio teigiamo semantinio lauko sąvokų, tokių kaip kultūra, kokybė, humanizmas, modernybė, neutralumas klimatui, civilizacija, sportas, slepiasi sunkiau matoma, bet nė kiek ne mažiau reali tamsioji jų pusė. Jei sutiksime, kad kultūra – tai dirbtinis antstatas natūros bazėje, suprasime, kad bet koks žmogaus poelgis yra kultūringas, o bet koks jo kūrinys – kultūros artefaktas.

Branduolinė bomba, sudarkytas kraštovaizdis, asfaltu padengta žemė, plastiko salos vandenyne, užterštos teritorijos po atominių elektrinių katastrofų, miestai monstrai – visa tai yra "nekaltõs" mūsų kultūros įrodymai. Sukultūrinta pieva – sugadinta pieva, bendrinė kalba – sukultūrinta kalba. "Aleliùja!" (lot. alleluia, hebr. hallelūyāh – šlovinkite Jahvę) ir "Heil Hitler!" ("Šlovė Hitleriui!") taip pat yra skirtingų kultūrų produktai. Kaip bet kas, kas dirbtina, yra kultūros padarinys, taip bet koks daiktas yra kokybiškas, jei sutiksite, kad kokybė – tai daikto savybių visuma.

Humanistinės ideologijos šalininkai garbina žmoniją. Tai tikėjimas, kad žmogaus prigimtis yra unikali ir šventa. Siekiamybė ir aukščiausiasis gėris yra tik šios rūšies gerovė, o visa kita egzistuoja dėl Homo sapiens. Nesmagu jau dabar. O kai prisimeni, kad vieną iš humanizmo atmainų – evoliucinį humanizmą – geriausiai reprezentuoja A.Hitleris ir jo nacistai, lieka kraupu. Saugodami žmoniją nuo degeneracijos ir skatindami jos pažangą, nacistai gynė ir puoselėjo pažangiausią, jų įsitikinimu, arijų rasę, o degeneravusius, jų nuomone, žmonijos atstovus – žydus, čigonus, homoseksualus, psichikos ligonius – siekė izoliuoti arba išnaikinti.

Modernybė grįsta įsitikinimu, kad ekonominė plėtra būtina: badą, ligas, epidemijas, žmonių nepasitenkinimą, karus galima nugalėti, jei tik ekonomika auga. Kitaip ši dogma skambėtų: bėdą galime įveikti daugiau vartodami, o kad galėtume daugiau vartoti, reikia daugiau gaminti. Susikūrėme vartotojiškumo mitą ir įtikėjome, kad laimė tiesiogiai proporcinga suvartotų produktų kiekiui. Ši kryptis nepriimtina tiems, kas supranta neišvengiamą didėjančios gamybos ryšį su bet kurios rūšies tarša. Remdamasi antruoju termodinamikos dėsniu, Gamta sako: neįmanoma atlikti darbo neteršiant aplinkos – kuo daugiau gaminame ir vartojame, tuo daugiau teršiame. Prognozės tokios: 2050 m. vartosime tiek ir taip, lyg turėtume ne vieną planetą Žemę, o tris. Nepaisant šito, politikai teigia, kad Lietuva, Europa ar Kinija iki 2050 m. taps klimatui neutralios! Šie šūkiai – nusikalstamai klaidinantys: kiekvienas gyvas žmogus, gyvenantis esant normalioms sąlygoms, nėra neutralus klimatui vien dėl to, kad jo kūno temperatūra aukštesnė nei aplinkos.

Neteko girdėti politiko, raginančio mažinti gamybą ir riboti poreikius, tačiau tai būtų vienintelis efektyvus sprendimas saugesnio rytojaus kryptimi. Tvarioji kryptis, neutralumas klimatui, nulinė tarša ir panašios sąvokos – rinkėjų hipnotizavimas, žongliravimas žodžiais, dažnai jų nesuprantant ir vengiant į juos gilintis.

Kaip "civilizuoti" Homo sapiens pasielgė su "mažiau civilizuotais" per pastaruosius 500 metų? Vildamiesi įgyti naujų žinių ir pasiglemžti naujų teritorijų, europiečiai imperialistai siuntė magelanus, kolumbus ieškoti galimybių plėsti įtakos sferas. Dar iki jiems išsilaipinus Amerikoje, portugalai jau lipdė savo kolonijų imperiją. Praslinkus vos 25 metams, kai Cristoforo Colombo prirašė "Ost Indiją" Ispanijos karūnai, jo tėvynainiai kolonistai Karibų salose išgirdo apie klestinčius actekus dabartinėje Meksikos teritorijoje. Vos po ketverių metų Actekų civilizacija prarado ateitį.

1532 m. kiti ispanai atrado ir užkariavo inkų imperiją vakarinėje Pietų Amerikos dalyje ir po kelių dešimtmečių jos nebeliko. Eksploatuodama Amerikos aukso, sidabro kasyklas, tabako, medvilnės, cukranendrių plantacijas, XVI a. Ispanija tapo galingiausia Europos valstybe. Darbo jėgos poreikiui patenkinti buvo vykdoma neregėto masto prekyba žmonėmis: nuo XVI iki XIX amžiaus į Ameriką buvo įvežta apie 10 mln. vergų iš Afrikos.

Neteko girdėti politiko, raginančio mažinti gamybą ir riboti poreikius (poreikių ribojimą), tačiau tai būtų vienintelis efektyvus sprendimas saugesnio rytojaus kryptimi.

Ispanams pramynus takus, europiečių apetitas eksponentiškai augo: investuotojų finansavimą verslo planui "atrask ir užkariauk" lengvai gavo olandų, britų, prancūzų, belgų ir kitų šalių vertelgos. Pasaulio žemėlapis nusidažė besočiams modernių imperijų kūrėjams prabangą garantuojančiu "mažiau civilizuotųjų" krauju. Imperinis genas gyvas ir dabar, kai kurių lyderių galvosenoje ir veiksmuose, o mes, pripažinkime, jaučiame nostalgiją savo imperijai "iki Juodosios jūros". Pirma žengia keliautojas, vėliau pirklys, o galiausiai – kareivis. Kitokios sekos civilizacijų istorijoje nėra buvę. Nustekenę Žemę, užteršę artimąjį kosmosą, svaigstame apie kelionę į Marsą. Metas pasiskiepyti nuo tokios civilizacijos bacilos.

Sporte dabar itin ryškus komercinis aspektas, o garbės, kilnumo, taikos ten mąžta šviesos greičiu. Nesenas pavyzdys – daug kartų žiniasklaidos "apdainuotas" ir joje kartotas mišrių kovos menų atstovės Rose Namajunas smūgis koja varžovei į smakrą, po kurio ši atsidūrė nokauto būsenoje, o smūgiavusioji – "devintame danguje". Mamos dukra plyšaujančios minios akivaizdoje sumušė kitą mamos dukrą. Abi treniruočių ir varžybų metu trankė kitoms galvas ir kitas kūno vietas, ne mažiau nukentėdamos pačios tobulino žmonių talžymo techniką. Jai pasiteisinus ringe, liejo džiaugsmo ašaras, nepasiteisinus – gaivaliojosi. Iš dalies suprasti galima – jos dar jaunos. O kaip pateisinti sporto strategus? Ar tiesiogine prasme trenkti treneriai pajėgūs suprasti, kad moters priedermė – pagimdyti sveikus vaikus? Net ir tokiose iš pirmo žvilgsnio nekaltose varžybose kaip krepšinis pasimėgaudami pasitelkiame muštynių retoriką: nokautavo, sutrypė, pervažiavo, parklupdė, sutraiškė ir t.t.

Atsisakykime minties, kad verti esame tiek, kiek galime suvartoti, kad visos parduotuvėse esančios prekės yra saugios ir tinkamos vartoti, kad visos jos yra ir gali būti kam nors būtinai reikalingos, kad jas "nupigintas" būtina pirkti dideliais kiekiais; kad kas nors rūpinasi vartotojais, kad yra nekenksmingų dirbtinės chemijos vaistų, buitinės chemijos prekių. Ne išimtis ir ekologiška produkcija – nėra vietos žemėje, kur nelytų rūgštiniai lietūs, nekristų kietosios dalelės, nebūtų radiacinės, elektromagnetinės ir kitokios taršos. Pabuskime iš minčių miražo, kad dėl mūsų veiklos Gamta patiria žalą. Gamta gali, ir ne kartą per milijonus metų tai įrodė, išgyventi bet ką: ugnikalnių išsiveržimus, ledynmečius, sausras, tvanus, meteoritų ar net asteroidų atsitrenkimus ir kitus kataklizmus. Visa tai pavojinga Gamtoje gyvenantiems. Kai skaičiuosime žalą sau, labiau suprasime, ką darome.

Neturėkime iliuzijų, kad, esant milžiniškiems resursams, sukurtos vakcinos taps panacėja nuo COVID-19, jo atmainų ar kitų virusų. Kas gali įrodyti, kad naujos virusų formos nėra mutacijos, atsiradusios kaip klaidingai pasirinktos egzistencinės krypties padarinys?

Įsiklausykime į rašytojo Juozo Apučio mintį ir susikurkime laimę, išgyvenę iki to laikotarpio, kada mūsų galvos atitrūks nuo buvusios patirties. Įrodymams nebėra laiko.

*Grajauskas G., "Mergaitė, kurios bijojo Dievas", Vilnius, 2007.