ATPIRKIMO OŽKOS PAIEŠKOS

Seime patyliukais brandinama dar viena absurdo idėja. Siūloma įstatymu reglamentuoti, kaip žurnalistai turėtų skelbti informaciją apie savižudybes ar bandymus nusižudyti. Tokį Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą įregistravo Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijai priklausantis parlamentinės Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos narys Robertas Šarknickas.

Eilinį kartą bandoma paneigti žurnalistų savireguliacijos institutą, spustelint cenzūros rankas ant žiniasklaidos kaklo. Pastaraisiais metais žiniasklaida geranoriškai bendradarbiauja su Savižudybių prevencijos biuru, suvokdama savo atsakomybę apie konkrečius suicido atvejus paskelbia gerokai mažiau, nei sužino, savo iniciatyva skelbia visuomenę šviečiančias publikacijas. Pasaulio sveikatos organizacijos pasiūlymai, kaip saugiai rašyti šia tema, įtvirtinti Žurnalistų etikos kodekse, tačiau kažkodėl primygtinai siūloma juos įtvirtinti įstatyme.

Ar nėra absurdiška – ir pernelyg pavojinga – vykdant savižudybių prevenciją žiniasklaidą paversti atpirkimo ožka?

Apmaudu, kad parlamentaras vis dar įkalintas nuomonės, suformuotos 2013-aisiais, kai vieno žinomo aktoriaus savižudybė sukėlė virtinę analogiškų tragedijų. Ryšys tarp detalizuoto, romantizuoto tokio nusikaltimo prieš save, ypač kai jį įvykdo žinomas žmogus, pagrįstas moksliškai. Tačiau suicidologinėje literatūroje kaip svarbūs nusikaltimo prieš save veiksniai įvardijami ir, pvz., nedarbas ar pernelyg didelis krūvis, psichologinės problemos, žalingi įpročiai. Ar nėra absurdiška – ir pernelyg pavojinga – vykdant savižudybių prevenciją žiniasklaidą paversti atpirkimo ožka? Kodėl tada neįpareigojus, pvz., darbo biržos ar alkoholio gamintojų teikti psichologines paslaugas savo klientams, o pastarųjų – privalomąja tvarka lankytis pas psichologus?

Galiausiai turėtų būti suvokta, kad kovojant su savižudybėmis žiniasklaida – ne priešas, bet puikus partneris, galintis padėti šviesti žmones, atpažinti pavojingas situacijas ir gelbėti gyvybes.