BLOGIAU NEI MIRTIS ŠEIMOJE

Angliakasiams pralaimėjus savo streiką, Margaret Hildos Thatcher (1925–2013) vykdomos reformos vis labiau ėmė įgauti pagreitį. Viena jų – privatizacija.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui (1939–1945), Didžiosios Britanijos žmonės itin grubiai išspyrė Winstono Leonardo Spencerio Churchillio (1874–1965) vadovaujamus konservatorius iš valdančiosios daugumos. Ministru pirmininku tapo kairiųjų atstovas, buvęs Karo kabineto narys Clementas Richardas Attlee (1883–1967).

Jo vyriausybė pradėjo sparčią įvairiausių įmonių nacionalizaciją. Sveikatos apsauga, geležinkeliai ir t. t., viskas buvo "grąžinta liaudžiai". Po 35 metų, M.Thatcher pradėjo priešingą procesą – kiekvienas norintysis galėjo įsigyti valstybinių įmonių (pvz., telekomunikacijos bendrovės BT GROUP) akcijų už žemesnę nei rinkos kainą.

Kita svarbi reforma – dereguliacija, mažinanti valdžios kišimąsi į verslo procesus. Iki 1986 m. spalio 27 d. viena seniausių pasaulio vertybinių popierių biržų Londone (įkurta 1571 m.) tebuvo kukli verteivų gūžta. Tą dieną, įvykus dereguliacijai, ši įstaiga gavo milžinišką impulsą, kuris ją pavertė finansų pasaulio monstru.

Nors po šių ir kitų panašių reformų Didžiosios Britanijos ekonomika ėmė atsigauti, rezultatais ne visi buvo patenkinti. Tarp intelektualų plačiai įsikerojo mintis, jog M.Thatcher politika pasaulyje sukuria godumo, materializmo bei vartotojiškumo kupiną atmosferą. Kritikuoti M.Thatcher bei "blogai" jaustis jos valdomoje šalyje tapo madingu gero tono ženklu.

Muzikantai, rašytojai, kino kūrėjai – visi stengėsi kritikuoti "šiuolaikinę vartotojišką Geležinės Ledi kuriamą" visuomenę. Tipiški šios kritikos produktai – menkai žinomos grupės "The The" daina "Heartland" (1986) bei snobų vertinamas Peterio Grennaway‘aus (1942) filmas "Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis" ("The Cook, The Thief, His Wife and Her Lover", 1989) su Helen Mirren (1945).

Netgi Ahmedas Salmanas Rushdie (1947) savo romane "Šėtoniškos eilės" ("The Satanic Verses", 1988) Geležinę Ledi vadino Ponia Kankinimu (Mrs. Torture). 1989 m. vasario 14 d. Irano teokratiniam-autoritariniam režimui paskelbus rašytojui de facto mirties nuosprendį, M.Thatcher vyriausybė pirmoji suteikė šiam išsišokėliui politinį prieglobstį. Dėl to jis iki dabar jaučia prieštaringus jausmus – panieką Geležinės Ledi atstovaujamai politinei srovei bei dėkingumą už jos suteiktą paramą.

1987 m. birželio 11 d. M.Thatcher valdomi konservatoriai laimėjo trečiuosius rinkimus iš eilės. Ši pergalė nebuvo tokia stipri, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pačioje Konservatorių partijoje vyko skilimas, mat buvo nesutariama įvairiais klausimais. Kritikuojantieji M.Thatcher reformas bei politinę kryptį vis labiau būrėsi aplink Michaelą Ray‘ų Dibdiną Heseltine‘ą (1933).

Sklido kalbos, kad jis jau greitai mes iššūkį Geležinei Ledi kovoje dėl Konservatorių partijos vadovo posto. Dar 1986 m. šiam politikui nutiko keista istorija. Tuo metu, eidamas gynybos sekretoriaus pareigas, jis susikivirčijo su M.Thatcher dėl kompanijos "Westland Helicopters" likimo. Konfliktas lėmė M.R.D.Heseltine‘o atsistatydinimą.

Taip pat šis politikas vienijo gilesnės Jungtinės Karalystės integracijos į Europos Sąjungą (tuomet Europos Bendrija) šalininkus. M.Thatcher atstovavo tai konservatorių daliai, kuri neprieštaravo ES (EB) egzistavimui bei JK narystei joje, tačiau teigė, jog ši bendrija turi būti ne visaverčiu valstybiniu dariniu, o – dideliu prekybos centru.

1987 m. spalio 19 d. finansų pasaulį sukrėtė neprognozuotas bei nelauktas krachas. Prasidėjęs Honkonge, jis greitai, lyg cunamis, nuvilnijo per visą pasaulį. Šis išorės veiksnys prisidėjo prie abejonių dėl Geležinės Ledi politinės ir ekonominės krypties mokslinio pagrįstumo. Tokios pat krypties laikėsi ir jos dievinamas kolega iš JAV Ronaldas Wilsonas Reaganas (1911–2004).

Populiari Jungtinės Karalystės kairiųjų legenda byloja, kad Geležinė Ledi buvo išstumta iš valdžios bei politikos 1990-ųjų lapkričio 28 d.

Anot pasakorių, svarbiausia jos išėjimo priežastis – tų pačių metų kovo 31-ąją įvykusios riaušės Londone. Jas išprovokavo prieš metus įvestas pagalvės mokestis, reikalaujantis susimokėti kiekvienam piliečiui už savo egzistenciją bei už visas namuose gyvenančias galvas. Jis niekada nebuvo populiarius. Dar 1381 m. dėl šio mokesčio kilo gaivališkas valstiečių maištas, vos nekainavęs paauglio monarcho Richardo II (1367–1400) galvos. Dabar šią klaidą pakartojo ir Geležinė Ledi.

Jei tikėtume pasakoriais, Didžiosios Britanijos liaudis kovojo su policininkais sostinės gatvėse tol, kol išvertė piktąją Margaret iš sosto. Paskui buvo pastatytas socializmas ir visi ilgai bei laimingai gyveno. Šioje pasakoje yra tiesos grūdas.

Konservatoriai iš tiesų nerimavo, kad pagalvės mokesčio sukeltas triukšmas gali turėti įtakos rinkimų rezultatams, tačiau didžiausią poveikį M.Thatcher atsistatydinimui padarė gilesnės Jungtinės Karalystės integracijos į Europos Bendriją klausimas.

1990 m. lapkričio 1 d. pasitraukė ilgametis geležinės ponios vyriausybių narys Richardas Edwardas Geoffrey Howe‘as (1926–2015) – vienas gilesnės integracijos į ES (EB) šalininkų Konservatorių partijoje.

Po trijų dienų M.R.D.Heseltine‘as pareiškė sieksiąs Konservatorių partijos vadovo posto. 1990 m. lapkričio 20 d. įvyko balsavimas. Geležinė Ledi jį laimėjo, tačiau jai pritrūko balsų, kad išsaugotų partijos lyderės postą jau po pirmo balsavimo. Laukė antrasis turas.

Teigiama, kad pasitraukimo išvakarėse pas ją vienas po kito apsilankė kabineto nariai. Šie įtikinėjo ją trauktis, esą ji neturinti šansų laimėti antrojo balsavimo. M.Thatcher maloniai priėmė jų pasiūlymą, tačiau prieš tai pasirūpino, kad partijos vadu taptų jos protežė Johnas Mayoras (1943).

Teigiama, kad net dvesiančios SSRS lyderiai buvo nuliūdinti šios žinios, o Henry Alfredas Kissingeris (1923) naujieną apie jos pasitraukimą sutiko žodžiais: "Blogiau nei mirtis šeimoje." Pačios M.Thatcher nuomone, Dauningo gatvę ji paliekanti geresnės būklės, nei kad radusi.