Jungtinių Tautų duomenimis, žmonių populiacija 2021 m. spalio 31-ąją pasiekė lygiai 7 milijardus. Šis skaičius didėja vidutiniškai 203 800 žmonių per parą. Paskaičiavę gautume, kad išaušus 2022 m. balandžio 20-osios rytui pasaulyje turėjo būti apie 7 mlrd. 35 mln. gyventojų.

Atrodytų, kad reikia susirūpinti, kuo tokią gausybę žmonių pamaitinti, aprengti, kur apgyvendinti, kaip apsaugoti nuo ligų, lavinti ir užtikrinti kitus poreikius.

Tam, visų pirma, reikėtų viso pasaulio valstybių bendradarbiavimo ir santarvės. Vienos tautos turėtų gerbti kitas, taip pat būtina, kad valstybės tarpusavyje prekiautų ir dalintųsi mokslo, kultūros pasiekimais.

Galbūt ankstyvose žmonijos vystymosi stadijose, kai homo (žmogus) dar ne visai sapiens (protingasis) gyveno urve ir maitindavosi tuo, ką sužvejodavo, sumedžiodavo, pasiskindavo miške, o svetimų galvų daužymas kuokomis buvo karas dėl išlikimo, reikėjo kautis dėl medžioklės plotų, antraip grėsė badas. Nors negalima teigti, kad XXI amžiuje negali kilti karų dėl maisto, pavyzdžiui, barščių. Bet apie tai vėliau.

Žmonija vystėsi, bet niekaip negalėjo atsikratyti karų. Jeigu pažvelgtume į planetos istoriją, matytume, kad svarbiausias dalykas homo sapiens buvo vienas kitą žudyti. Kuo labiau žmonija vystėsi, tuo žiauresni darėsi jos karai.

Netgi istorijos vadovėliai parašyti taip, kad žmonijos gyvenimas skirstomas į prieškarius ir pokarius. Dėl akių prisidengiama Antika, Viduramžiais, Renesansu ir pan., bet tai tik sienos, o pamatas – nesibaigiantys karai. Pavyzdžiui, XVIII–XIX amžiais Rusija kariavo 128 metus ir tik 72 metus gyveno taikiai. Per tuos 128 karo metus 32 kartus Rusija grobė svetimas teritorijas, tik 5 kartus teko gintis pačiai.

Ypač karinga Rusija tapo XXI amžiuje. Jeigu pripažinsime hibridinį karą agresija, tai per 22 šio amžiaus metus Rusija dar negyveno taikiai. Dar XX amžiaus X dešimtmetyje prasidėjęs Čečėnijos karas tęsėsi iki 2001 m., invazija į Gruziją (Sakartvelą) ir Pietų Osetijos bei Abchazijos aneksija de facto 2008 m., Krymo aneksija bei dalies Donbaso regiono užgrobimas 2014 m. ir nuolatinės 8 metus užsitęsusios atakos, kurios po 2022 m. vasario 24 d. virto karu prieš Ukrainą, o tiksliau – ukrainiečių genocidu; dar pridėkime hibridinį karą – brutalią branduolinės agresijos propagandą per visus Rusijos ruporus su nesibaigiančiomis kibernetinėmis atakomis prieš Vakarų demokratijos šalis – tai ir bus visa XXI amžiaus pirmųjų dešimtmečių rusų istorija.

Nekariausi – neišugdysi šovinistų, pasiruošusių dieną naktį traiškyti tankais tuos, kurie nenori gyventi "V ruskom mire" (rusų pasaulyje), beje, "ruskij mir" galima išversti kaip kalambūrą: rusiška taika – tai yra nė dienos be karo.

Bent jau seniau diktatoriai, kaip antai senolis Leonidas Brežnevas, vaizduodavo taikos balandžius. Skraidė po pasaulį, pasirinkdamas brangių dovanų, ir vogravo apie taiką. Tuo pat metu smaugė Čekiją 1968 m., Afganistaną 1979 m., Lenkiją 1981 m.

O 2022 m. Rusijoje gali būti suimtas už plakatą "Miru – mir!" (Pasauliui – taiką!) arba už vaikišką dainelę "Pust vsegda budet solnce" (Te visad šviečia saulė). Matyt, Vladimir (valdyk pasaulį) Putinui kenksmingiausi yra tokie šios dainos žodžiai:

Mes prieš vargus, mes prieš karus –

Stosim, apginsim vaikystę.

Saulė nežus, laimė nežus,

Nes šitaip nori žmogus.

Tikriausiai diktatorius nusprendė, kad rusai neturi teisės gyventi be karo ir vargų. Be karo jie ištyžta. Negali tuomet rusams pripūsti arabų ir nukreipti akis nuo kasdienių vargų, kaip antai gyvenimą be kelių ir tiltų (kai į kitą upės krantą gali persikelti tik plaustu), be klozetų, "trusikų" (V ir Z marodierių karo grobio Ukrainoje) ar išvis – be darbo. Pavyzdžiui, nuo Gruzijos (Sakartvelo) atplėšė Pietų Osetiją, atitvėrė spygliuota tvora, tad dabar vienintelis osetinų darbas – kariauti Ukrainoje. O siekis apginti vaikystę kelia nežmonišką įtūžį, matyt todėl V ir Z smogikai ukrainiečių vaikus prievartauja arba sprogdina kasetinėmis bombomis.

Kai nebegali gyventi nekariaudamas, agresijai pradėti tinka bet kokie motyvai, net barščiai, kuriuos iš rusų "atėmė ukrainiečių naciai".

V.Putinas užpuolė Ukrainą paskelbęs, kad ją reikia denacifikuoti. Niekas negalėjo suprasti, ką tai reiškia. Paaiškino URM lakštingala Marija Zacharova. Pasirodo, Ukraina pasisavino barščius – paskelbė nacionaliniu patiekalu ir nenorėjo dalintis su kitais regionais. Todėl šeimininkės nebegalėjo pasigaminti sriubos, o Ukraina nenorėjo jokių kompromisų. Anot M.Zacharovos, tai ir yra ksenofobija, nacizmas ir ekstremizmas.

Negalėčiau kategoriškai teigti, bet gerai įsižiūrėjęs, kaip ji kalba, jos judesius, veido spalvą, kažkodėl įtariau, kad lakštingala tądien buvo užlesusi. Matyt, neturėjo užkandos. Beje, ukrainietiška "horilka" su barščiais man vienas skaniausių patiekalų (tik nesakykite A.Verygai, gausiu velnių už alkoholio propagandą).

Ak, tie ukrainiečiai būtų Marijai užkandai įpylę barščių, tai gal ir to karo nebūtų. Tačiau jau toks tas rusų pasaulis, ne itin patobulėjo nuo urvinių žmonių laikų.

Tiesa, V.Putinas toje pačioje 2022 m. vasario 21-osios kalboje, kur paskelbė apie Ukrainos denacifikaciją, kaltino Ukrainos vyriausybę narkomanija. O kas jam beliko, kai jį patį supa alkoholikai.