DIDYSIS MŪŠIS – SU MALŪNAIS

Kasmet minime Romo Kalantos žūties metines, bet gana dažnai – tik kaip datą, įvykį, kuris tėra statiškas: jau įvykęs ir neretai liudija tik praėjusį laiką, kuriame liko mūsų jaunystė, neišsipildymas, skausmas, laisvės troškimas.

Tačiau tąkart, gegužės 14 d., įvykęs poelgis buvo maištas, protestas prieš esamą realybę. Skulptorius Robertas Antinis sukūrė puikų paminklą R.Kalantai – ne kaip dar vieną realistinę / ikoninę figūrą, o įkūnydamas tai, ką R.Kalanta savo poelgiu paliko mums. Tas plačiai pasklidusias žiežirbas, maišto dvasią, nesitaikstymą, kovą net žinant, kad laimėtojas nebūsi.

Bet ar toji dvasia yra gyva šiandien, ar tik šildomės prie tų žiežirbų užmiršę, kad jos yra ne nuo medžio, o nuo gyvo žmogaus.

Dar viena šventė? Nusilenkimas ikoninei asmenybei žinant, kad daugybę kartų prisitaikėme, susitaikėme ir ne sykį išdavėme save nutylėdami, patylėdami ir net pritardami tam, kam nepritariame – kas kadaise, jaunystėje, atrodė neįmanoma.

Ar įmanoma protesto, maišto kultūra, kai net kritika kultūriniuose sluoksniuose pakeitė savo veidą. Įdomu, ar maišto dvasia, protestas šiandien yra svarbus? Kai čia pat, tik priešpriešoje, – gerovės religija, užtikrinti pinigai esamoms ir būsimoms paskoloms padengti, nes juk turime gerai gyventi dabar pat?

Gal protestas net neįmanomas? Tai ką mes čia minime? Mums patogią ar beprasmę auką? Asmenybės šviesą? Protesto, maišto viltį? Ar įmanoma protesto, maišto kultūra – jos arba nėra, arba tai elementariausias, dažnai ir primityvus susidorojimas.

Kritiką pakeitė užsakomosios panegirikos, o socialinių tinklų reguliariai (su)renkami "laikai" žmogų padarė liguistai įžeidų (tik anaiptol ne jautrų, nes jautrumas – galvojimas pirmiausiai apie kitą, o ne save) – bet kokia abejonė, kritiška, bet ne agresyviai įkąsti norinti mintis iškart įvardijama kaip priešiška. Maištauja dabar agresyvūs feisbukiniai laido riteriai arba plytelių klojėjas, gaunantis 20 eurų už 1 kv. m, bet ne jį samdantis literatas, kuriam universitetas už paskaitų ciklą pasiūlo 20 eurų, neatskaičiavus mokesčių.

Tačiau tokia proga kalbėti apie pinigus? Betgi kalbame apie protesto, maišto kultūros galimybę. Arba negalimybę. Veikiau apie pastarąją, kuri labai nesunkiai pinigais valdoma. O gal tiesiog tokia kultūra nereikalinga, nes juk viskas OK, nėra čia ko: paskolos, išperkamoji nuoma mokama laiku, kelionėmis į turkijas ir egiptus pasigirti galima, nervus nuramina apsipirkimai, restoranai, naktiniai klubai, plačios interneto erdvės, lošimai, lažybos etc. Nejau dabar imsime kalbėti dar ir apie Don Kichotą? O galėtume. Vieni rimčiausių mūšių – su malūnais. Ypač savo viduje. Turbūt nuo jų viskas ir prasideda. Tuomet ir neišduodama, neparsiduodama.