ELITO VERTYBIŲ SKALĖ

Nūnai iš mados vis neišeinantis Lietuvos keiksnojimas, kad valdžioje visi yra vagys, darbdaviai – kailialupiai, algos prilygsta išmaldai ir apskritai čia – sumauta provincija, nublanko prieš kai kurias žiniasklaidos naujienas iš kito pasaulio krašto.

Štai mūsų tautinėms žvaigždėms ir žvaigždūnams, kometoms bei meteoritams ar šiaip kosminiams dulkių debesėliams staiga susopo širdis dėl šunelių likimo Kinijoje. Pasirodo, tie bedieviai labai savotiškai švenčia trumpiausią metų naktį (Jonines), kur pagrindinis vaišių stalo džiaugsmas – šuniena.

10 tūkst. šunų – tiek jų visokiais kraują stingdančiais būdais buvo nudaigota tolimoje šalyje (kur gyventojų skaičius kadaise peršoko milijardo ribą ir toliau smagiai auga) bei patiekta į stalą su modifikuotų sojų padažu, kitais konservantais ar visai be jų.

Juk ne juokas išmaitinti tokią gentį. Kitas, mažiau skaičiuojantis, net neįsivaizduoja, kiek nulių tame milijarde. Daug. Tačiau esmė vis dėlto ne tai.

Stebina, kad tas pats lietuviško elito spiečius, kuris taip pasibjaurėjo kiniškomis Joninėmis, nėmaž nesureagavo į kitą, mūsų manymu, kur kas kraupesnį įvykį – taikdarių "žygdarbius" karo zonoje.

Tuo atveju aukomis tapo ne šunys, bet vaikai, savo nelaimei, gimę kur kas liūdnesnėje šalyje, nei mūsų tėvynė. Ir štai "mėlynieji šalmai", karštuose pasaulio taškuose tiems nelaimėliams turėję nešti gėrį, saugumą ir užtarimą, patys pasirodė esantys kloakos dugno atliekos.

Už maistą, vaistus, vieną dolerį ar visai be jokio atlygio jie tenkino savo iškrypėliškas godas, nudergdami jiems skirtos kilnios misijos idėją ir sutrypdami į purvą tų liūdnų kraštų mažylių gyvenimus.

Tarsi šie būtų keturkojai, skirti Joninių stalui, dėl kurių paskui nereikės prieš Dievą atsakyti ir savęs paklausti, kas apsėdo žmonių giminę?

Stulbina tai, kad šioms piktadarystėms iškilus į viešumą, mūsų elito žvaigždynas liko abejingas. Kas tie Haičio vaikai? Suvalgytų šunelių gaila labiau. Tokia tad mūsų elito vertybių skalė.