Atrodytų, neįmanoma rasti žmogaus, kuris drįstų paneigti poreikį išblaivinti tautą. Vakar apie tai – tegu ir netiesiogiai – užsiminė net Tarptautinio valiutos fondo ekspertai, kurių teigimu, Baltijos regiono ekonominių problemų šaltinis – mūsų yra per mažai ir mes gyvename per trumpai.

Žinant, koks glaudus ryšys tarp alkoholio ir ankstyvo mirštamumo bei faktą, kad svaigalų suvartojame daugiau nei kalafiorų ir kitų sveikų produktų, besaikį gėrimą vienareikšmiškai galime pavadinti svarbiausia šalies problema.

Tačiau, sutartinai baisintis prasigėrusio Lietuvos kaimo ir elito sklindančiu tvaiku, atskirų šeimų tragedijomis prasiveržiančiomis socialinėmis problemomis, tautos alkoholizmas vis dar traktuojamas it kokia nevaldoma pirkimo manija, o visi sprendimo receptai vertinami tik kaip įsikišimas į laisvą alkoholio rinką.

Ne išimtis – ir 60 tūkst. piliečių, kurių prašymas Seimui sumažinti alkoholio prieinamumą, vakar pasiekė Vyriausiąją rinkimų komisiją. Tautinis talibanas, puritonai, iš XXI a. nudreifavę į Valančiaus laikus, planinės ekonomikos rėmėjai, – epitetų, kuriais palydimi tautos blaivintojai, sąrašas toli gražu nebaigtinis. Laimei, jų gretose esama specialistų ir žvaigždžių, nelaimei – ir politikų. Sulig kiekvienu valdžios moters ar vyro nusikalbėjimu, absurdišku sprendimu, kiekviena švogerizmo apraiška, viešu įtarimu dėl prekybos poveikiu ar keisto praturtėjimo faktu didėja abejonės, kad viskas, prie ko prisiliečia politikai, yra naudinga kažkam, tik ne eiliniam piliečiui. Ar taip neatsitiks ir šįkart, kai po blaivybės vėliava susitelkė į valdžią grįžtančio Ramūno Karbauskio kompanija? Atsakymo variantai galimi du. Taip – jei asmeninės ambicijos (ar kokie slapta iš verslo atstovų gaunami 106 tūkst.) politikos senbuviams ir toliau neleis mąstyti valstybiškai. Ne – jei tautos išblaivinimo misiją savo garbės ar strategiškai svarbiu tikslu skelbs ne vien marginalai, bet ir patyrusios politinės jėgos.