Ilgos treniruočių stovyklos lietuviams yra įprastos. O šių metų rinktinei – netgi būtinos. Druskininkuose susirinko gausybė vyrukų, kurių normaliomis aplinkybėmis ten tikrai nebūtų. Tarp komandos kandidatų nėra žaidėjų būrio, iš kurio nesunkiai sudarytume dar vieną rinktinę – klausimas, ar ne pajėgesnę nei tą, kurią turime. Dėl įvairių priežasčių šią vasarą rinktinei nepadeda Domantas Sabonis, Ignas Brazdeikis, Matas Buzelis, Marius Grigonis, Arnas Butkevičius, Kasparas Jakučionis. Nedaug trūko, kad neturėtume ir Jono Valančiūno. Epinis Jono pasisveikinimas Druskininkuose su Tomu Pačėsu puikiai iliustruoja vidurio puolėjo santykius su R. Kurtinaičio asistentu. Iššifruoti šią gestų kalbą nesudėtinga – aistros prigesintos, bet nežinia, ar ilgam. Bėda ta, kad Europos pirmenybėse tikrai pasitaikys stresinių momentų, kai T. Pačėsas turės padėti vyriausiajam treneriui raminant žaidėjus, o kartais atvirkščiai – pakelti balsą duodant pylos ar motyvuojant. Įsivaizduokime, jei tokia situacija kils tarp rinktinės kapitono ir asistento…

Nepaisant trinčių ir kaip rėtis skylėtos sudėties, Lietuvos krepšinio federacija rinktinei kelia tikslą būti stipriausiųjų Senojo žemyno komandų ketveriukėje. Ar ši kartelė užkelta pagrįstai? Kol kas nepanašu. Kita vertus, žiūrint į platesnį kontekstą, skausmingų netekčių patyrė ir daugelis lietuvių varžovų. O ir rezervų mūsų rinktinė turi nemažai. Papildomų minučių aikštėje gaus tie, kurie būtų trynę suolą žaidžiant lyderiams. Kai kurie tas minutes pavers gerokai didesniu indėliu į bendrą rinktinės taupyklę. O taškas prie taško gali nulemti ir neprognozuojų pergalių. Trumpus turnyrus laimi nebūtinai stipriausi popieriuje. Titulai ateina pas tuos, kurie jiems labiausiai pasiruošę.