Įkvėpta „Pakartoto įstatymo“ | Diena.lt

ĮKVĖPTA „PAKARTOTO ĮSTATYMO“

Lietuviška pasaulio tvėrimo versija pateikta teksto epigrafe nuo krikščioniškos ar judaistinės skiriasi iš esmės nedaug. Iš to, kas parašyta, yra aišku, kad Žemė kaip kūrinija susideda iš gėrio ir blogio, kurie kokybiniu požiūriu nėra kažkas atskiro ir priešingo (it dviejų skirtingų jėgų veikimas), nes gėris ir blogis, šviesa ir tamsa, meilė ir neapykanta yra integralios tos pačios kuriančiosios jėgos dalys, būtinos visai kūrinijos raidai.

Čia galima prisiminti ir šokančią indų dievybę Šivą. Taigi, pati mitologija patvirtina, kad kūrimas ir griovimas yra vientisas veiksmas, būdingas visai žmonijai, neišskiriant jos kultūrinių skirtumų.

Mitas kaip struktūra yra pastovi, nekintanti, uždara. Jos pagrindinis bruožas – amžinybės imperatyvas, tai reiškia, kad ji egzistuoja metafiziniu lygmeniu, nepriklausomai nuo mūsų realaus, objektyvaus ir fiziniais pojūčiais suvokiamo pasaulio. Tačiau mito ir fizinės realybės santykis, nors ir niekada nėra tiesioginis, išmatuojamas, aiškiai matomas, vis dėlto yra juntamas. Indų mokslininkas C.R.A.Rao, kalbėdamas apie mito ir realybės struktūrų panašumus, išskiria marginalijos aspekto svarbą. Anot autoriaus, marginalija kaip savybė garantuoja mito amžinumą ir pastovumą ir lygiai taip pat ji daugiausia prisideda prie fizinio – objektyvaus pasaulio nuolatinės kaitos.

Taigi, nors mitas amžinas ir nekintantis, o mūsų pasaulis yra dinamiškas, šių dviejų visiškai priešingų struktūrų egzistavimą užtikrina vienas ir tas pats aspektas. Nenuostabu, kadangi didžiausi pasaulio protai nuo Platono, Spinozos, Immanuelio Kanto iki Martino Buberio ar Ernesto J.Weinribo bandė suvokti mito ir tikrovės santykį.

Mano supratimu, mitas kaip toks iki galo negali būti pažintas. Veikiau, suvokiami tik tam tikri apibendrinti jo bruožai, jų pasireiškimas realybėje. Sakyčiau, kad mitas atsiranda (nes juk jis amžinas, tad ir jo atsiradimo, kaip ir pabaigos, momentas nuolat vyksta) individo ir visuomenės prieštaroje, t.y. kardinaliai priešingų substancijų pasmerktų (o gal palaimintų?) nuolatiniam būviui kartu. Todėl neretai susiduriame su, atrodytų, tiesiog absurdiškomis situacijomis, kai individai, turintys tą pačią nuomonę kokiu nors klausimu, tapę visuomene tuo pačiu klausimu, niekaip negali sutarti. Tiesą sakant, kuo labiau traukiasi mūsų pasaulis, kuo daugiau informacijos apie aplinką turime, tuo, švelniai tariant, bukesnis yra supratimas apie tuos įvykius. Taigi, žinojimas ne tik nenulemia supratimo, bet, paradoksas, XXI a. žinios yra priešinga kokybė supratimui.

Kiek atsiplėšus nuo mito, noriu atkreipti dėmesį į tam tikras nelinijinio vystymosi apraiškas civilizacijų istorijoje, kurios buvo marginalios savo esme. Archeologams ir antropologams seniai žinoma, kad kai kurios gentinės bendruomenės Šiaurės Amerikoje "evoliucionavusios" nuo rankiojimo ir medžioklės į sėslią žemdirbystę gyvenimui reguliuoti sukurdavo sudėtingas socialines struktūras. Tačiau tos bendruomenės, kurios turėjo artimą santykį su mitu ir jį nuolatos aktualizuodavo ritualo forma, neretai pasirinkdavo grįžti į klajoklišką gyvenimo būdą.

Pasirinkimas būdavo sąmoningas, nenulemtas išorinių jėgų. Nekeista, kad tai pasirinkusios bendruomenės prarasdavo įtaką tarp kitų, šiuo atveju sėsliai gyvenančių konkurentų, ir todėl ilgainiui išnykdavo. Mokslininkai sutaria, kad atsakymas slypi tradicijoje, ritualiame prade – taigi mite. Šiuo atveju mitas yra ir tikslas, ir siekiamybė, ir esmė. Socialinės struktūros sudėtingumas, kaip žmogaus išradimas, tolina tiek individą, tiek bendruomenę nuo esmės, nes gėrį pakeičia susitarimas dėl to, kas gera, gi dievus pakeičia religijos apraiškos.

Nėra abejonės, kad XXI a. itin sudėtingas dėl savo socialinės struktūros. Paradoksas tas, kad postmodernistai taip siekė viską dekonstruoti, jog prieš tai vyravęs struktūrinis funkcionalizmas (kuriame bent jau viskas buvo aiškiai sudėliota į stalčiukus), lyg ir turėjo nunykti bei sukurti integralų pasaulį. Na, tokį pasaulį mes ir turime, kai kažkoks nesusipratimas pasaulio vertybinių popierių biržose atsiliepia ekonomikos krize Lietuvoje ar kokioje nors Afrikos valstybėje. Jei pažiūrėsime plačiau, žmonija dabar yra sukūrusi tokią gausybę tapatybės nišų, kad kone kiekvienas pasaulio žmogus nori būti kitoks, išskirtinis ir vienintelis. Tas dažniausiai niekuomet racionalių priežasčių nemotyvuotas noras sukuria absurdišką situaciją, kai žmogui savo siauros tapatybės reprezentacija (na, pavyzdžiui, veganizmo ar kokio nors judėjimo prieš vakciną) tampa svarbiau nei bendražmogiškų vertybių laikymasis ir jų įtvirtinimo visame kame siekis.

Vienoje iš "Išėjimo knygos" ekranizacijų tauta paklausė Mozės: "Iš kur mes žinome, kad šie 10 įsakymų tikrai yra iš Dievo, kad tai ne tavo paties sukurta?". Mozė atsakė, kad jei tai ir nebūtų iš Dievo, kodėl mes neturėtume šių įstatymų laikytis.

Grįžtant prie epigrafe išdėstytos pozicijos, galime pasakyti, kad visa, ką galbūt įvardijame kaip didelę neigiamybę, vis dėlto atsirado jau tada, kai velnias tampė dievą už kojų, todėl tai yra reikalinga. Reikalingas individualizmas ir identitetų multiplikavimas, nes tai bet kokiu atveju stumia pasaulį į priekį (įsivaizduokime, kiek BVP sukuria prekyba veganiškais produktais, o dar jų tiekimas, gamyba ir visa grandinė!); nes pasaulis bent jau kol kas negali išnykti kaip mums anonimine liksianti Šiaurės Amerikos indėnų gentis.

Tiesa, dabar suvokiamos laisvės pasirinkti maistą ar net lytį kažkada buvo marginalios ir iš tiesų stūmė pasaulį į priekį. Juk gerai, kad gimęs darbininkų šeimoje turiu galimybę tapti gydytoju ar teisininku. Tačiau realybės pasaulis nuo mitinio skiriasi tuo, kad marginalija nėra pamirštama, kad tik ji viską nulemia. Realybėje marginalieji dalykai ilgainiui tampa dominuojančiais ir nebeaišku, iš kur ir kaip jie atsirado.


13 Paleisdamas vergą laisvą, neišsiųsk jo tuščiomis rankomis. 14 Aprūpink jį dosniai iš savo avių kaimenės, iš kluono, iš vynuogių spaudyklos, duodamas jam iš dosnumo, kuriuo VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tave palaiminęs. 15 Atsimink, kad tu buvai vergas Egipto žemėje ir VIEŠPATS, tavo Dievas, tave atpirko. Užtat aš ir duodu tau šiandien šį įsakymą.

Įst 15:13-15

Gal ir keista, bet šios mintys kyla paskaičius mintis, užrašytas prieštaringai (o gal tik man taip atrodo?) vertinamoje Stambulo konvencijoje. Nerimą kelia ne tai, kad pats tekstas yra savotiškų klišių rinkinys, bet veikiau tai, kad smurtui prieš moteris pasmerkti yra reikalinga konvencija. Na, aš ir be konvencijos jį smerkiu, kaip, manau, ir 99 proc. žmonių, tačiau jei tas 1 proc., kuris dėl sunkiai suvokiamų priežasčių tą smurtą teisina, nemanau, kad jo širdį konvencija pasieks labiau, nei kad pasiekia bendras įstatymas. Galų gale juk yra moralinė norma nenuskriausti jokio žmogaus, vyro, moters ar vaiko. Šalia daugelio prieštaringų teiginių (pvz., man labai neaišku, kas yra stereotipiškai suvokiama moteris ar stereotipiškai suvokiamas vyras) akį patraukia 38-asis konvencijos straipsnis – "moterų lyties organų žalojimas". Įdomu, kam skirtas šis turinys?

Jei norima patenkinti visuomenę institucializuoto gėrio burtais, tam kad būtų žengiamas dar vienas žingsnis socialinės lyties įteisinimo link, galbūt ir reikėtų pradėti nuo antrojo dalyko. Velnias tampė dievą už kojų ir taip radosi žemė bei visa kas ant, po ir virš jos. Žmogus gi tarp anų jėgų visada turėjo mažai pasirinkimo valios – tarkim, XVIII a. baudžiauninkui tapti dvariškiu lyg ir neįmanoma. Japonija savo Shinto išsaugojo, bet taip pasirinko ne tik patys japonai bet ir dievo–velnio dialektika, nes Japonija tapo sala, o štai Lietuva senojo tikėjimo išlaikyti negalėjo dėl geografinės padėties. XX a. žmogus, nepaisant visokių kataklizmų, galėjo rinktis daugiau. XXI a. žmogus turi nepalyginamai daugiau sprendimo galios, užtai jis pasirinko pasirinkti lytį.


Nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo dievas, o velnias yrė. Pagaliau juodu nutarė pasilsėti, tiktai nėra kur. Tada ir sako dievas velniui: "Nerkis į dugną ir iškelk iš ten saują žemių." Velnias murkt į gelmę. Po valandos iškilo, atgniaužė kumštį, o ten nieko – vanduo viską buvo išplovęs iš delno. Murktelėjo kitą kartą – vėl nieko. Murktelėjo trečią kartą. Šį kartą dievas apžiūrėjo velnio plaštaką, pirštus. Tik po nagais buvo neišplauta truputėlis dumblo. Dievas iškrapštė velnio panages, sulipdė iš tų trupinėlių grumstelį ir, padaręs mažą salelytę, padėjo ją ant vandens. Prie jos prisiyrė su laiveliu. Dievas išlipo ant salelės, atsigulė ir užmigo. O velnias miegoti negali. Kaip čia nusikračius tuo dievu, vis galvojo jisai. Tada jau vienas liktų viešpačiu pasaulyje. Ir nutarė dievą prigirdyti. Nutvėręs jį miegantį, ėmė tempti prie kranto už kojų. Bet krantas vis tolyn ir tolyn slenka. Tada velnias ėmė tempti priešingon pusėn į kitą krantą. Bet ir tasai tolo ir plėtėsi. Taip velnias tąsė miegantį dievą už kojų po salą ir pagaliau pastebėjo, kad sala jau nebe sala, o be galo be krašto didelis žemės plotas. Pagaliau nubudo dievas ir, pamatęs velnio piktus kėslus, nugramzdino jį pragaran, o žemėn praleido gyventi žmogų."

Lietuviški padavimai. "Kaip atsirado žemė"

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS