JUODOJO RUGSĖJO VASARA

Septintame XX a. dešimtmetyje kariniai musulmonų ir žydų susidūrimai retai patraukdavo paprasto Vakarų Europos ar Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojo dėmesį. Tais laikais žmonių protus valdė popkultūros reiškiniai ir seksualinė revoliucija.

Politikai neabejingi asmenys žavėjosi Jungtinių Valstijų juodaodžių kova prieš rasinę diskriminaciją, niršo dėl JAV veiksmų Rytų Azijoje ir, įkvėpti lizergo rūgšties dietilamido potyrių, svajojo apie naująją utopinę pasaulio santvarką, kurioje susipintų marksizmo dogmos, rytietiška mistika ir tolstojiškas dvasingumas.

Prireikė daugiau nei trisdešimties karų, teroro aktų, inkštimo ir dezinformacijos metų, kad dejonės dėl Palestinos vaikų taptų išties madingos. Po 1956 m. rudenį Egipte vykusios britų, prancūzų ir žydų avantiūros, Jungtinės Tautos į Sinajaus pusiasalį nusprendė įvesti savo taikdarių pajėgas. Jų buvimas vėl leido Izraelio laivams plaukioti per Tirano sąsiaurį.

Manoma, kad būtent tuo metu (antroje XX a. šeštojo dešimtmečio pusėje) Izraelis pradėjo vystyti savąją branduolinę programą. Šias teorijas pakurstė 1986 m. britų žiniasklaidos įamžinta įslaptintame Negevo branduolinių tyrimų centre dirbusio Mordechai‘aus Vanunu (1952) istorija.

Vėliau M.Vanunu teko daugelį metų pasėdėti įkalinimo įstaigose, tad nesantys ir tuo pat metu egzistuojantys Izraelio branduoliniai ginklai iki pat mūsų dienų jaudina daugelio balalaikininkų vaizduotę.

1959 m. Artimųjų Rytų politikos repertuare atsirado dar vienas reiškinys – ekstremistinis judėjimas "Fatah". Vėliau jis pradėjo vaidinti itin svarbų vaidmenį musulmonų ir Izraelio vaiduose, tačiau iki šiol nėra vieningai sutariama, ko iš tiesų siekė "Fatah". Vieni tiki, kad jo nariai kovojo už Palestinos vaikų laisvę, kiti teigia, kad jie siekė plėsti islamą arba sukurti Artimuosiuose Rytuose socialistinę santvarką, treti tvirtina, kad intymiausias "Fatah" troškimas – sunaikinti Izraelį.

1964 m. sausio 13–16 d. Kaire (Egipte) įvyko "Arabų lygos" narių viršūnių susitikimas, kurio metu nuspręsta priešintis abstrakčiam "imperializmui" ir "agresyviai Izraelio politikai."

Tais pačiais metais atsirado dar viena už vaikų laimę kovojanti institucija – "Palestinos išlaisvinimo organizacija", kuri vėliau buvo pripažinta oficialia palestiniečių atstove.

1966 m. vasarį Izraelio kaimynėje priešiškoje Sirijoje įvyko perversmas. Tų pačių metų lapkritį Egipto ir Sirijos atstovai sudarė gynybos bendradarbiavimo sutartį. Per kelis kitus mėnesius prieš Izraelį nukreiptų provokacijų ir sabotažo aktų skaičius sparčiai išaugo.

1967 m. gegužę Egipto vadovus iš Sovietų Sąjungos pasiekė fiktyvūs pranešimai, kad Izraelis neva yra sutelkęs daugiau nei dešimt brigadų ir ruošiasi užpulti Siriją to paties mėnesio septynioliktą dieną.

Tos pačios gegužės 16 d. Egipto valdžia išvijo indo generolo Indaro Jito Rikhye (1920–2007) vadovaujamus Jungtinių Tautų taikdarius iš Sinajaus pusiasalio ir priartėjo prie Izraelio sienos.

"Izraelio egzistavimas tęsėsi pernelyg ilgai! Mes priimame Izraelio agresijos iššūkį! Mes sveikiname ilgai lauktą mūšį! Atėjo svarbiausia valanda! Artėja kova, kurios metu mes sunaikinsime Izraelį!" – tą pačią dieną kažkoks prietranka rėkė Kairo radijo eteryje.

Po kelių dienų Egiptas vėl uždarė Tirano sąsiaurį Izraelio laivams. Judėjų valstybės valdžia tai palaikė atviru karo paskelbimu. 1967 m. gegužės 30 d. su Egiptu gynybos bendradarbiavimo sutartį sudarė dar viena valstybė – Jordanija. Ši valstybė taip pat dalyvavo musulmonų ir žydų karuose, tačiau tuo pat metu, balansuodama tarp JAV, Sovietų Sąjungos ir musulmonų nacionalistų, vedė pragmatišką politiką, kurioje archaiškos neapykantos lygis Izraelio atžvilgiu buvo gerokai menkesnis.

Sirijos ir Egipto kariai daugiausia naudojo komunistinių šalių ginkluotę ir techniką, Jordanijos pajėgose buvo nemažai amerikietiškos produkcijos. Izraelio naudojami žudymo įrankiai buvo daugiausia vakarietiški.

Ankstų 1967 m. birželio 5 d. rytą, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose jau buvo prasidėjusi Meilės ir lizergo rūgšties dietilamido vasara, Izraelio lėktuvai paskraidę virš Viduržemio jūros teritorijos, atliko staigų manevrą ir pasuko link Egipto žemių. Pasiekę faraonų ainių kraštus, jie ėmė bombarduoti oro uoste stovinčią Egipto karinę aviaciją.

Vėliau Izraelis bandė suduoti smūgius ir Sirijos bei Jordanijos oro bazėms, o Egipto, Sirijos ir Jordanijos pajėgos pradėjo apšaudyti žydų valstybės miestus. Per šešias dienas trukusias kovas, kurių Vakaruose (dėl išaugusio susidomėjimo Vietnamu) beveik niekas nepastebėjo, Izraelis atėmė iš Egipto Gazos ruožo ir Sinajaus pusiasalio kontrolę. Jordanijai teko atsisakyti Vakarų Kranto ir Rytų Jeruzalės, o Sirija neteko Golano aukštumų.

Dar iki 1967 m. vasaros karo, Jordanijoje gyveno itin didelė vadinamųjų palestiniečių populiacija, o po Izraelio pergalės kilniojo monarcho Husseino bin Talalo (1935–1999) valdas užplūdo nauja musulmonų pabėgėlių minia, kurios gretose buvo ne vienas "Fatah" ir "Palestinos išlaisvinimo organizacijos" narys.

Jie pradėjo krėsti eibes ir, įsitvirtinę kai kuriuose gyvenvietėse, ėmė rimtai kalbėti apie palestiniečius priglaudusio monarcho nuvertimą. Viena legenda teigia, kad karalius, lankydamasis kažin kurioje savo kariuomenės stovykloje, išvydo prie vieno tanko antenos it vėliavą pririštą moterišką apatinį trikotažą.

"Kas tai?" – piktai paklausė monarchas.

"Tai reiškia, kad mes esame moterys. Jūs mums neleidžiate kovoti", – įžūliai atsakė tanko įgula.

Įsiutęs karalius suprato nebegalįs nieko nebedaryti ir įsakė savo žmonėms pulti "Fatah" bei jų bendraminčių kontroliuojamas žemes. Prasidėjo baisios žudynės.

Visa tai įvyko 1970 m. rugsėjį, tad vėliau viena palestiniečių grupuotė, siekdama pagerbti žuvusius savo bendrus, pasivadino "Juoduoju rugsėju". Pasaulis apie juos išgirdo 1972 m. rudenį, kai Miuncheno olimpinių žaidynių metu teroristai pagrobė Izraelio sportininkų delegaciją.