KAIP ATGAIVINTI SOVIETMEČIU SUNIOKOTAS UPES?

Lietuvos gamtoje iki šiol ryškūs sovietmečiu intensyviai vykdytos melioracijos padariniai. Dėl didesnių dirbamos žemės plotų buvo ištiesinta daugybė upių ir upelių.

Upes dirbtinai suvaržius užtvankomis padaryta dar didesnė žala natūraliai aplinkai. Užtvankos ir slenksčiai tapo neįveikiamos kliūtys žuvims ir kitiems vandens gyvūnams. Dėl to suprastėjo upių ekologinė būklė, sunyko rūšių įvairovė. Gamtos paveldo fondo (GPF) projektų vadovas Argaudas Stoškus sako, kad Lietuvos upėms galima padėti.

– Kokios švelniosios renatūralizacijos priemonės neseniai buvo pritaikytos sovietmečiu ištiesintose Nevėžio, Upytės, Alantos, Aptekos, Įstro, Juodos, Juostino, Juostos, Marnakos, Molainos ir Pyvesos upėse?

– Rengdami projektą kėlėme tikslą pašalinti kliūtis, kurios trukdo vandens organizmams migruoti į aukštupį. Vienos iš šių kliūčių yra sukurtos žmogaus, kitos – gamtos, pavyzdžiui, bebrų užtvankos. Šalintos ir tos, ir tos. Šiuos pirminius, momentinius darbus buvo būtina atlikti, kad numatytose upių atkarpose pagreitėtų srovė ir tolesnės priemonės įgytų prasmės. Tad išardyta trylika bebrų užtvankų, praardytos 22 žmonių sukurtos kliūtys – gelžbetoniniai, akmeniniai slenksčiai ar akmenų metiniai patiltėse.

Tolesnės pritaikytos priemonės – įrengtos akmenų bunos (akmenų pylimai dalyje upės vagos) ar sudėti pavieniai akmenys vandens srovei nukreipti ir stiprinti. Šiame projekte buvo naudojama tik ilgaamžė, gamtinė medžiaga – įvairaus skersmens rieduliai.

– Kokių pokyčių upėse sukuria akmenų dėlionės, metiniai ir bunos?

– Atsižvelgiant į upių parametrus, vagos plotį, gruntą ir srovės greitį, pagal tikslias koordinates iš viso įrengtos 306 akmenų bunos, sudėta šešiolika ruožų akmenų. Projekte buvo tiksliai nurodyta, kuriose vagos vietose, kokiais atstumais ir kokio dydžio rieduliai turi būti išdėstyti konkrečiame upės ruože. Bunos ir akmenys privertė vandens srautą vingiuoti. Taigi, taip buvo pakeistas tėkmės greitis, srovių cirkuliacija, paskatintas spartesnis vagos morfologijos atsikūrimas, kas prisideda prie didesnio mikrobuveinių įvairovės formavimosi, būdingo natūralioms upėms.

Dalyvavome rengiant projektą ir padėjome prižiūrėti projekto įgyvendinimą. Visi sprendimai buvo pagrįsti moksliniais tyrimais ir skaičiavimais. Nevėžio ir kitų upių ruožų renatūralizavimo projektą rengėme ir jo įgyvendinimo priežiūrą vykdėme beveik porą metų. Darbus įgyvendino ir techninę priežiūrą atliko konkursus laimėję rangovai – privačios įmonės.

Suprantama, visiškai atkurti per melioraciją ištiesintų upių vagų švelniosios renatūralizacijos priemonėmis neįmanoma, tačiau moksliškai pagrįstos priemonės padeda upių ruožuose pagerinti ekologines sąlygas ir surasti tam tikrą kompromisą tarp ekologinių ir ūkinių visuomenės interesų.

Gamtoje nėra mažų darbų – net ir nedideli pokyčiai ilgainiui prisideda prie upių atgimimo.

– Ar pokyčius pajus ir žuvys?

– Manome, kad dėl atliktų darbų ilgainiui pagerės upių savaiminis apsivalymas nuo teršalų, vandens įsisotinimas deguonimi, susidarys palankesnės sąlygos upių buveinėse gyvenančių vandens organizmų ir žuvų migracijai, rūšių įvairovei gausėti.

Tiek bebrų užtvankos, kurias reikia šalinti periodiškai prižiūrint upes, tiek žmogaus sukurti gelžbetoniniai slenksčiai ir užtvankos dažnai žuvims yra tiesiog neįveikiamos kliūtys.

Slenksčiai nevisiškai sunaikinami – tik praardomi, pertvarkomi. Paprastai išpjaunama slenksčio dalis, kuri trukdo žuvų ir hidrobiontų judėjimui į aukštupį. Išpjauta slenksčio dalis, luitas yra paguldomas žemiau slenksčio tarsi savotiškas laiptas, o ant jo sukraunami akmenys. Taigi, suformuojamas nuolydis, kurį žuvims ir vandens organizmams įveikti lengviau.

Kalbant apie akmenų dėliones, šios priemonės numatomos ten, kur upės yra seklios. Specialiai parenkami ir tinkamai sudėti stambūs akmenys mažesnėse upėse atlieka panašią funkciją kaip bunos didesnėse upėse. Visos priemonės projektuojamos taip, kad didžiausią poveikį darytų esant vidutiniam ar minimaliam vandens lygiui. Išdėlioti rieduliai sukuria nedidelių patvankų, padeda formuotis duburiams, kuriuose per sausras gali išgyventi vandens gyvūnija ir augalija.

– Kas trukdo tvarkyti sovietmečiu sukurtas kliūtis upėse?

– Kartais kyla problemų, kai siekiame suderinti darbus su greta upių gyvenančiais žmonėmis – jie tiesiog neleidžia privažiuoti prie upės per privačią žemę. Dėl to upė lieka nesutvarkyta ir toliau skursta.

Be to, pasitaiko, kad žemės sklypas eina skersai upės, o upės vaga neišskirta. Dėl to darbai tampa neįmanomi.

Apskritai, taikant švelniąją renatūralizaciją, privalu nepadaryti žalos nei žemės ūkiui, nei aplinkai, nei privačių žemių savininkams ir naudotojams. Parinktos priemonės turi nepakenkti melioracijos funkcijai tiek pačioje upėje, tiek aplinkinėms melioracijos sistemoms. Atkreipčiau dėmesį, kad gelžbetoniniai slenksčiai sovietmečiu buvo upių tiesinimo proceso dalis: jei projektuojant būdavo nustatoma, kad susidaro per dideli nuolydžiai ir kyla didelė sujudinto grunto erozijos rizika, būdavo formuojamas slenkstis.

Dalis upių ruožų būna užpelkėję – juose irgi nėra prasmės imtis pokyčių. Arba prie pat upės ribos auga miškas, nuo medžių krinta šakos, krantus apraizgo šaknys – tai natūralizavimui kuria geresnį pagrindą, tad tokių ruožų neliečiame.

Apskritai, atsižvelgus į daugybę aplinkybių ir kriterijų, renatūralizacijos priemonėms lieka palyginti trumpos upių atkarpos, tačiau gamtoje nėra mažų darbų – net ir nedideli pokyčiai ilgainiui prisideda prie upių atgimimo, jau nekalbant apie tokias permainas, kaip senų užtvankų šalinimas, – Lietuvoje yra šimtai avarinės būklės statinių, kurie daro žalą gamtai ir kelia grėsmę žmonėms.