KALBOS MORGE – KOŠMARAI

Per Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną veikiausiai vėl tribūnoje trūnys kuris nors politikierius, rusiškomis sintaksinėmis konstrukcijomis aiškinsiantis apie lietuvių kalbos reikšmę ir grožį. Paskui gal dar leis rėžti pamokslą kokiam nors nupezusiam akademikui, nebeatskiriančiam, kur čia jis, o kur jau pati gamta (kaip kažkada pastebėjo gyvasis klasikas).

Na, gal dar Kalbos komisijos pirmininkas ką nors apreikš "tuo pačiu" ("tem samym"), kaip nesigėdija lietuviškais žodžiais rusiškai pasakyti. Jo pratarmei delnų pliauškėjimais pritars keletas niekada nesituoksiančių filologių vilnonėmis kojinėmis ir šv. Magdalenos laikų sandalais. Ir "vsio", šventė baigta, k...os – namo, kaip sakoma.

Negalima liepti visiems per televiziją šnekėti taip idealiai, kaip filosofas ir diktorius Marijus Žiedas. Tačiau tai, kas vyksta komercinėse televizijose, vis tiek vieną dieną pagaliau turėtų būti įvardinta valstybinės kalbos morgo košmarais.

Kiek, pavyzdžiui, iš žiūrovų gali tyčiotis nei tarties, nei gramatikos prideramai nesimokiusi gyvenimo būdo laidų vedėja, jau kelerius metus sunertomis rankomis ieškanti sau primato? Ji vis tautai pasakoja apie savo idealą – moterį, kuri gali sau leisti nusipirkti "tašę" už kelis tūkstančius, arba apie užsienyje dirbantį vyriškį, kuris kasdien plauna galvą "bliūde". Taip tiesiai šviesiai ir vimteli: "tašė", "bliūdas".

Keisčiausia, kad ši lingvistinė distrofija jokios alergijos nesukelia nei televizijos vadovams, nei Kalbos inspekcijai. Ir žiūrovai jau baigia priprasti prie šitų filologinių fekalijų. Netrukus, matyt, žydrieji ekranai įgis feisbuko, kur žodyje "atsakymas" balvonai rašo "c", tapatybę.

Jei toliau taip sieksime "tobulumo", gal ir pageidavimų koncertas netrukus sulauks užsakymų dainelei apie seksą kapinėse.