KAS GERIAU: SEIMELIŲ VARIANTAS SAVIVALDYBĖSE AR VIETINIAI PREZIDENTUKAI?

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vakar susitikusi su savivaldybių asociacijos nariais, dar kartą pareiškė norinti, kad jau 2011-aisiais savivaldybių merus būtų galima rinkti tiesiogiai.

Prezidentė mano, kad tiesioginiai merų rinkimai sugrąžintų žmonių pasitikėjimą valdžia, leistų rinkėjams pasidalyti atsakomybe su išrinktu meru, reikalauti iš jo rezultatų, nesijausti izoliuotiems.

Druskininkų meras ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas tikino, kad asociacija visiškai pritaria šalies vadovės pozicijai. R.Malinauskas ypač džiaugėsi, kad valstybės vadovė pritarė stipraus mero variantui, kai rajono ar miesto galva turi ne tik simbolines galias, bet ir realią vykdomąją valdžią.

R.Malinauskas irgi tikisi, kad jau 2011-aisiais merus bus galima rinkti tiesiogiai, bet nuogąstauja, kad tam gali sutrukdyti nesutarimai Seime. Savivaldybių asociacijos prezidento nuogąstavimai tikrai labai pagrįsti, o štai kuo jis ir valstybės vadovė grindžia savo optimizmą, kad jau kitąmet merus žmonės rinks tiesiogiai, sunku pasakyti.

Norint įteisinti tiesioginius merų rinkimus, reikia pakeisti Konstituciją. Ši procedūra pradėta dar praėjusios kadencijos Seime, bet iki šiol nebaigta. Tam, kad jau 2011-ųjų vasarį žmonės galėtų tiesiogiai rinkti ne tik savivaldybių tarybas, bet ir merus, politikams reikia jau šį pusmetį susitarti dėl esminių vietos valdžios galių perskirstymo, taip pat atlikti gausybę ilgų ir sudėtingų teisinių procedūrų – pakeisti Konstituciją, pataisyti ne vieną įstatymą ir nutarimą.

Nors atrodo, kad dar yra visi metai tokiems pokyčiams, iš tikrųjų laiko visai neliko. Reikia jau kovą aiškiai apsispręsti, kokia turi būti savivalda, ir pradėti keisti įstatymus bei Konstituciją. Jeigu kovą politikai nesutars, vėliau nespės pakeisti įstatymų.

Politinės partijos, oficialiai deklaruojančios paramą tiesioginiams merų rinkimams, niekaip negali sutarti, koks turėtų būti tiesiogiai išrinktas meras.

Vieni už tai, kad meras turi likti toks, koks yra dabar: savivaldybės tarybos pirmininkas, neturintis realios miesto ar rajono tvarkymo valdžios, tik gana simbolines teises. Realią valdžią išlaikytų ne tiesiogiai rinkti, bet merų ir tarybos sutarimu skiriami vykdomosios valdžios vadovai – administracijų direktoriai. Tiesa, ta reali valdžia irgi sąlygiška, nes paprastai merais tampa daugiausia balsų turinčios partijos atstovai, kurie, nors ir neturėdami teisių, iš tiesų diriguoja formaliai nepriklausomiems administracijų direktoriams.

Kiti politikai rinktųsi priešingą variantą – stiprų tiesiogiai išrinktą merą, kuris vadovautų vietos vykdomajai valdžiai, turėtų realius sprendimų priėmimo svertus.

Tiesa, abu variantai turi savų minusų. Pavyzdžiui, galimi konfliktai tarp tiesiogiai išrinktų merų ir savivaldybių tarybų, kuriose gali susiformuoti merams priešingos politinės daugumos. Todėl politikai ir nesutaria, kurį iš tų dviejų variantų pasirinkti.

Bet vieną kartą reikėtų pasirinkti. Ypač tam palanki terpė dabar, kai tiesioginius mero rinkimus aktyviai remia dabartinė Prezidentė D.Grybauskaitė. Valdinga valstybės vadovė galėtų paspausti Seimą pagaliau baigti blaškytis ir įteisinti tiesioginius merų rinkimus. Turėtume progą palyginti, kas geriau – partijų susitarimais grįstas seimelių variantas savivaldybėse ar vietiniai prezidentukai.