KAS JUOKINA ISTORIJĄ?

Didžiausias galvos skausmas yra ne besaikė emigracija, ne masinė korupcija ir net ne mažos algos ar pensijos, o tai, kad Lietuvoje nėra valstybės veikėjų, galinčių iš esmės pakeisti situaciją valstybėje.

Nėra nei rimto mokslo, nei rimtos politikos, nei civilizaciją lemiančios kultūros. Vyrauja tik tam tikros viešųjų veiksmų imitacijos, politiniai muliažai ir nežinia kieno sulipdytos socialinės schemos, kurios nei veikia, nei neveikia.

Čia panašiai, kaip dainos per valstybinį radiją: nesuprasi, ar jos gražios, ar šlykščios: tiesiog kažkoks kultūrinis triukšmas, išryškinantis tai, kad sociume dominuoja vidutinybės. Nėra polėkio, nėra dinamiško turinio, nėra pokyčių ir auros, egzistuoja epigonai ir imitatoriai, varijuojantys nusižiūrėta kultūrine ar socialine informacija ir negebantys sukurti ką nors autentiško, to, kas Europoje taptų klasika.

Nėra asmenybių, yra tik asmenys. O asmenys tinka ne valstybės reformavimui, o telefonų knygai. Nėra vytautų landsbergių, galinčių pakeisti istoriją. Štai ir zujame po socialinės beprasmybės dykrą, sukdamiesi įkyrėjusiame tų pačių problemų rate. Išeities čia tarsi nėra, todėl žmonės ją randa išvykdami iš šalies ten, kur driekiasi civilizuotas pagrindas socialinei raidai.

Didžiausia Lietuvos tragedija ir yra tai, kad nėra asmenybių.

Vidutinybės tik sugeba prikurti taisyklių, kaip kur ir kada pardavinėti alkoholį, kiek turi būti rusiškos ir kiek europietiškos produkcijos televizijoje, kaip sudarinėti literatūros sąrašą daktaro disertacijoje.

Tačiau vidutinybės niekada nesugebės rasti sprendimo, kaip realiai išblaivinti tautą, kaip pasiekti, kad televizija būtų išties europietiška ir kaip galėtų atsirasti tikras mokslas, ne imituojantis akademinį procesą, o išradimais lemiantis gerovę šalyje.

Taigi didžiausia Lietuvos tragedija ir yra tai, kad nėra asmenybių. Lieka tik asmenys, kurie ir toliau juokins istoriją.