KAS LIEKA PO A. ŠLIOGERIO?

Iš A. Šliogerio šiandien liko tik žvakelė. Tai buvo dar vienas ir jau paskutinis Lietuvos filosofas, galėjęs daryti realią įtaką visuomenei. Šalia R. Ozolo ir L. Donskio, su kuriuo vis diskutuodavo apie nemaloniai išsipildančias O. Spenglerio prognozes.

Į L. Donskį žmonės įsiklausydavo dėl jo genialių gebėjimų humanitarizuoti realybę, o A. Šliogeris realybėje priblokšdavo savo sociologiniu diskursu – tiesa visuomenės labui.

Ko verta vien jau jo įžvalga, kad Lietuvoje neįmanomi jokie nacionaliniai projektai, nes jie vis tiek tampa aferomis!

"Privatizavimas buvo afera. Žemės grąžinimas – afera. Lito įvedimas – afera. Lietuviški bankai – afera. "Mažeikių naftos" istorija – afera. Valdovų rūmai – afera. "Vilnius – Europos kultūros sostinė" – afera. "Leo LT" – afera."

Tai vis A. Šliogerio žodžiai, įvardijantys neparankią, įžeidžiančią ir žiaurią tiesą. Šalia būties ir laiko – gyva tiesos sociologija.

Gal todėl politinės davatkos megztomis beretėmis vis rengė klinikinius pagaląstų dalgių kryžiaus žygius prieš A. Šliogerį. Stereotipai daug kam parankesni už tiesą.

O jo tiesa buvo nokautuojanti. "Jeigu man reikėtų pasirinkti Ričardą Gavelį ar tėvynę, aš rinkčiausi Ričardą Gavelį", – vienoje televizijos laidoje rėžė filosofas.

Įpročius, papročius ir primityvią patirtį skrodžiančių A. Šliogerio tezių nebūtina teisti ir išteisinti, nes jos tik skina kelią unikaliam diskursui ir interpretacijoms. Kitaip tariant, mąstymui. Jos – tarsi amžinas šaukinys lietuviams: "Nebūkite avinų banda. Nebūkite debilai ir chamai. Būkite žmonės."

Nebūtis, kaip teigiama, pasiglemžia svarbiausius. Lieka vidutinybės, prisitaikėliai ir epigonai, mintantys svetima išmintimi, bet patys nesugebantys nieko sukurti. Mokslininkai – be išradimų, mokslas – be koncepcijų. Imitacijų virtuozai, plepiai ir ore plevenanti akademinė impotencija.