KAS MUS VIENIJA?

Nuo pat lietuvių tautinės sąmonės pabudimo XIX a. pradžioje viešai ir privačiai svarstome, kas yra lietuvybė, kas mus susieja į kolektyvą, kurį vadintume ir istorine, ir modernia nacija. Vadovėliniai atsakymai į šiuos klausimus skambėtų stebėtinai paprastai: mus jungia ta pati kalba, apibrėžta teritorija ir bendra praeitis.

Tokią lietuvybės sampratą dar gana neseniai savo mokiniams perteikdavo daugelis Lietuvos progimnazijų ir gimnazijų mokytojų. Padėtis ima komplikuotis tada, kai išgirstame lietuvių liaudies dainą atliekantį žmogų, kuris gyvena Brazilijoje ir save vadina lietuviu. Dar daugiau – visi, kurie tėvynę paliko per pastaruosius kelis šimtus metų ir ypač pastaraisiais dešimtmečiais, pagal mokyklinį apibrėžimą jau nepriklausytų lietuvių tautai. Kažin, ar tikrai taip lengvai iš mūsų bendrystės išbrauktume savo tetas, dėdes ir kitus giminaičius?! Praeities aiškinimai ir jos suvokimas irgi nevienareikšmiai dalykai – galime periodiškai stebėti, kiek aistrų sukelia sunkūs lietuvių tautos moraliniai istoriniai pasirinkimai ir jų traktavimas. Taigi, kas mus vienija?

Prieš kelias savaites minint filosofo Leonido Donskio gimimo jubiliejų ir rodant televizijos laidą apie šį legendinį lietuvių mąstytoją, joje žurnalistas, filosofas Paulius Gritėnas atkreipė dėmesį į tai, kad mes dabar ir bet kada anksčiau gyvenome priklausydami vienai kultūrai. Ne politiniai vienybės reikalavimai, skambantys iš politikų lūpų prieš kiekvienus rinkimus, mus paverčia specifiškai gyvenančiais lietuviais, o giliųjų klausimų supratimas ir aiškinimas, kuriuo užsiima gana nedaug žmonių. Visi likusieji yra tik tie, kurie gyvena jau jiems duotoje, bet ne pačių formuojamoje tikrovėje. Būtent todėl juokingai skamba populistų bandymai kalbėti apie stiprią vienybės dvasią ir nacionalistinio mąstymo būtinybę. Masės Vakarų kultūrose beveik niekad neformavo nei kultūros, nei politikos, nei istorijos lauko.

Mėginant suprasti, kas yra mus vienijanti kultūra, į pagalbą ateina žemaičių kilmės kauniškio Gvido Latako knyga „Salos“, išleista šių metų vasaros pradžioje. Į šį eilėraščių rinkinį įtraukti kūriniai aiškiai byloja, kad žemaičius ir, plačiau kalbant, lietuvius pirmiausia vienija bendri mitai. Ne, tai neklaidingi teiginiai, kuriuos reikia žūtbūt sugriauti, juos paneigiant. G.Latako knygos mitai – jungtis tarp istorinio laiko ir dabarties, besirandanti iš pasakojamų siužetinių istorijų. Jokie komercinių televizijų kanalų žinių pranešimai neužčiuopia taip giliai, kaip tai padaro rašytiniai tekstai. Žmones vienija ne tik atjauta, piktdžiuga ir daugelis kitų emocinių faktorių, niekaip nesusijusių su tautiškumu. Žemaičius ir visus kitus „Salų“ skaitytojus susieja eilėraščiais pasakojamų įvykių bendrybė ir kartu stebinantis konkretumas – vienas čia ras kažką panašaus į savo vaikystės kaimą, kitas atpažins Kauną, o trečiam bus paprasčiausiai smalsu sužinoti, kuo ir kaip gyvena daugelis esančiųjų šalia.

Nė kiek neperdėtume sakydami, kad neįsivaizduojamos apimties įtaką ir žemaičiams, ir kitiems lietuviams yra padariusi lietuvių literatūros, ir ypač poezijos, klasika.

Konkretesnis kultūros klodas, leidžiantis kalbėti apie lietuvių bendrystę, yra poezija, jos tematika ir raiška. Nė kiek neperdėtume sakydami, kad neįsivaizduojamos apimties įtaką ir žemaičiams, ir kitiems lietuviams yra padariusi lietuvių literatūros, ir ypač poezijos, klasika. Joje slypi ne vien universaliosios, bet ir tautinės elgsenos bruožai, leidžiantys kalbėti apie lietuvišką charakterį. G.Latako eilėraščių rinkinyje „Salos“ mitai, byloję ir bendresnes tiesas, vis dėlto yra atpažįstamai lietuviški. Tie poetiniai personažai, motyvai, situacijos ir moralai mums, lietuviams, yra savi, nes juose įskaitome tai, kas mumyse yra giliau, nei paviršius ir banalybė. Poezija G.Latakui yra savotiška amžinoji lietuvių žiniasklaida, per kurią mūsų seneliai sužinodavo apie pasaulio tvarką ir dėsnius, apie vakarykštį Jono ir Magdės nesutarimą. Knyga „Salos“ jungia du klodus: viduramžių miestus ir miestelius menančią tikrovę, kai apie naujienas pranešdavo šaukliai, ir moderniuosius, šiuos laikus, kai poezija yra pirmasis pokyčių pasaulyje, tėvynėje, krašte ir miestelyje ar kaime barometras. Toli iki lemtingų istorinių įvykių pradžios eilėraščių autoriai jau nujausdavo, kur link krypsta mūsų tautos, civilizacijos ir žmonijos gyvenimas. G.Latako „Salos“ baigiasi autoriniu paaiškinimu, kas gi yra ir ką reiškia mūsų buvimas šioje žemėje.

Ir mitinį, ir poetinį lietuvių mąstymą, pasak eilėraščių kalbančiojo, apibrėžia ir kalba. G.Latakas „Salose“ sukūrė epinius pasakojimus, kurie patvirtina bendrystę per kalbą, tačiau neignoruoja individualumo, stiliaus savitumo. Poeto kūrinys yra tautiškumo liudijimas, paliekantis galimybę kiekvienam būti unikaliam ir skirtingam.

Taigi, kalbant apie lietuvius į vieną kolektyvą jungiančius saitus, reikėtų prabilti ne apie aukštojo mokslo reformą, rinkimų tvarką ar sveikatos apsaugos sistemą, o apie žmogiškumą, kūrybingumą ir labai senus įvykius, kurie giliai įsirėžę mūsų, lietuvių, bendrojoje atmintyje. Dėl minėtų politinių klausimų gali niekad nepavykti susitarti, tačiau, kaip rodo G.Latako „Salos“, žmogaus artumo prie kito žmogaus intencija ir veiksmas mus paverčia vieningais. Perfrazuojant religijos filosofo Thomo Mertono knygos „Nė vienas žmogus nėra sala“ pavadinimą, tampa įmanoma teigti, kad lietuviai yra tie, kurie jaučia artumą kitiems lietuviams ir netgi nebūtinai vien jiems. Taip lietuvybė atsiveria pasauliui ir įteisina ne tik etninę, bet ir politinę tautą.