KIEK LIETUVAI REIKIA UNIVERSITETŲ?

Universitetai ir visas aukštasis mokslas neginčytinai yra savos tautos simboliniai kultūros centrai, nors kai kada jie ima susitraukti iki rinką ir valdžią aptarnaujančių baltakalnierių darbininkų treniruočių stovyklų.

Primityvus planavimas

Lietuva kartu su daugeliu išsivadavusių pokomunistinių šalių 1990-uosius pasitiko su viltimi, kad greitai vietoj homo sovieticus visuomenėje įsitvirtins naujo dvasingumo, laisvės ir intelektualumo prikeltas individas. Juk tuomet ne vienas įsivaizdavo, kad esame dvasingi, o mums stinga tik Vakarų demokratijose susikaupusios daiktiškos gerovės. Pirmasis universitetus į autonomiją ir akademinę laisvę vedęs įstatymas dar turėjo aiškią misiją – ugdyti naują žmogų. Metai bėgo, o kilni siekiamybė traukėsi užmarštin, tyliai laukdama istorijos dėmesio.

Šiandien universitetų likimas Lietuvos politikoje siejamas tik su primityviu sovietinio planavimo refleksų veikiamu klausimu: kiek jų šaliai reikia? It nepratekančio vandens tvenkinyje dar garuoja rūpestis, kas valdys, kieno žinioje bus tai, kas visai neseniai neabejotinai buvo siejama išskirtinai su laisve ir savivalda. Ypač bado akis sąmoningas ar nesąmoningas vengimas saugoti institucinę akademinės srities atmintį, be kurios greitai pametama prasmingos veiklos kryptis. Priminti 1990-ųjų idėjas, kuriomis buvo apsvaigintos įstatymų leidėjų, Atviros Lietuvos fondo aplinkos visuomenės šilkverpių, Vytauto Didžiojo universiteto steigėjų iš JAV ir iš Lietuvos galvos?

Savotiškas spektaklis

Glaustai: homo sovieticus yra siaurai, vienpusiškai, techniškai lavintas tipas, kuriam neprivalu gilintis į moralinės kultūros klausimus, nesvarstytinos universalios vertybės ir išsilavinimo prasmė, nereikia ir gebėjimo matyti ir kritiškai mąstyti visumą. Už juos, stovinčius prie begalinių konvejerių ir kabinetų, gyvenimo prasmės ir valstybės valdymo klausimus turėjo spręsti komunistų partinių ir politinių mokyklų auklėtiniai. Iš dalies tai ir darosi.

Koks buvo galimas politinis elgesys išsivadavimo pradžioje? Štai vokiečiai padarė paprastai: susivieniję pakeitė daugumą Rytų Vokietijos profesorių ir dėstytojų vakariečiais. Mums teko vaidinti kitą spektaklį, stebint, kaip marksizmo-leninizmo, mokslinio komunizmo ir ateizmo, TSKP istorijos indoktrinieriai tampa pirmaisiais Europon grįžtančios Lietuvos politologais. Mūsų šaliai, kaip ir kitiems posovietiniams kraštams, stigo savų Vakarų (vokietijų), išskyrus prof. Algirdo Avižienio kartos akademikus, geriausiuose pasaulio universitetuose pasiekusius pripažinimą ir labai gilų supratimo lygį. Dešimtys JAV ir Vakarų Europos lietuvių įsijungė į išnešiotos patirties sklaidą su viltimi, kad tai bus geranoriškai priimta pasikeisti siekiančiame akademiniame posovietinės Lietuvos elite. Ar dar pamename, koks likimas ištiko amerikietišką aukštųjų studijų ir doktorantūros programą? Ar dar galima rasti bent kelis panašumo ženklus su tuo, kas biurokratijos diktuojama šiandien ir kas kažkodėl vadinama tvarka?

Užsienio lietuvių indėlis

Esminės idėjos, kuriomis nešini fiziškai ar dvasiškai grįžo į sovietų ideologijos nusmukdytą Lietuvą užsienio lietuviai, vertė ieškoti būdų įveikti iš sovietmečio atklydusį vienos tiesos monopolį, decentralizuoti universitetinę aplinką, išvaduoti studentą iš ankstyvos siauros specializacijos narvo, vis labiau ribojančio prasmingo gyvenimo ir veiklos galimybes spartėjant laisvosios rinkos pasaulio permainoms. Tie žmonės puikiausiai juto Vakarų akademinių sluoksnių ydas (įskaitant dėl išteklių ir pripažinimo besitelkiančias akademines gaujas), žinojo, kas gali tapti panacėja, o kas tik savęs apgaudinėjimo vaistais.

Štai Sorbonos decentralizaciją su 1968 m. maištaujančiais studentais pergyvenęs didysis XX a. mąstytojas prof. Algirdas Julius Greimas (Sauliaus Žuko dėka) "Literatūros ir meno" puslapiuose 1990-ųjų pradžioje dalijosi savo testamentiška išmintimi ir linkėjo Lietuvai kurti kolegijas mažuose šalies miestuose. Su inteligentijos potencialo atkūrimo ir demokratijos dvasios ugdymo viltimi. Kokia gali būti demokratija ir laisvosios rinkos ekonomika be idėjų konkurencijos? Beje, daug vėliau, jau pastebėjęs didžiųjų idėjų įgyvendinimo nesėkmes ir matydamas permainų dusulį biurokratinėje rutinoje, kitas žymus mokslininkas, Baltimorės universiteto branduolinės fizikos profesorius Kazys Almenas, vietoj ilgų reformatorių ir kontrreformatorių įstatymų projektų pasiūlys tik vieną principą, kurio vertėtų laikytis dėl sėkmingesnės ateities: neleisti, kaip ir daugumoje Vakarų valstybių, dirbti tuose universitetuose, kuriuos baigia ar daktaratus apgina būsimieji profesoriai. Ne skaičius, bet pagal garbingo žaidimo taisykles konkuruojantis policentriškumas lemia.

Žymūs Amerikos profesoriai Kęstutis Skrupskelis ir Vytautas Kavolis ne tik dėstė skirtinguose atgimstančios Lietuvos universitetuose, bet ir rašė projektus, kaip turėtų organizuotis socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetai. Kas juos mena šiandien? Suprantu, kad biurokratiniam klapčiukų elgesiui amnezija yra patogesnė nei atmintis. Tačiau kas nors turi likti istorijai, svarbu nepavėluoti jos parašyti.