Per Holokaustą buvo išnaikinti beveik visi žydai Lietuvoje. Skamba teisingai, bet aš linkęs sakyti kitaip: per Holokaustą buvo išnaikinta žydiškoji Lietuvos visuomenės dalis. Atrodytų, tas pats, tačiau jaučiu esminį skirtumą, kuris parodo požiūrį į savo kraštą ir jo praeitį. Pirmuoju atveju pripažįstama, kad, be lietuvių, šitoje žemėje gyveno žydai, kurių neliko. Jų istorija baigėsi, o mūsų, bent kol kas, dar tęsiasi. Du skirtingi keliai.

Antruoju atveju teigiame, kad žydai, būdami skirtingi nuo lietuvių, yra tos pačios Lietuvos dalis, – kaip ranka ir koja, būdamos skirtingos, yra to paties kūno dalys. Nors žydai gyveno savo ganėtinai uždaroje bendruomenėje, jų šimtametis buvimas ir darbas šalia pavertė juos Lietuvos dalimi. Atrodytų, paprasta tiesa, bet taip sunku ją priimti. Mat tada ateis metas aiškintis, kokia beprotybė buvo apėmusi Lietuvą, kad viena ranka kapojo kitą ir plėšė nuo jos stingstančių pirštų aukso žiedus.

Skausmingas, bet greičiausias būdas perprasti šią tiesą yra susitapatinti su Lietuvos žydais, kad negalvotume apie juos tik kaip apie žydus Lietuvoje, tik kaip apie buvusį atributą, dėl kurio sunaikinimo apgailestaujame. Žmonės susikalba tik todėl, kad sugeba jausti empatiją. Kitaip tariant, mes gebame įsivaizduoti, kaip bus reaguojama į vieną ar kitą mūsų poelgį ar žodį, ir todėl bendravimas tarp žmonių yra įmanomas.

Kas neturi empatijos, serga autizmu. Jis gali puikiai skaičiuoti, įsidėmėti, tačiau jo smegenys nesugeba vieno dalyko: tapatintis su kitais. Susižeidusiojo mums gaila tik todėl, kad suprantame, kaip mums skaudėtų, jei atsidurtume jo vietoje.

Kada rugpjūčio 29 d. ėjau kelis kilometrus nuo Molėtų centro iki žydų išžudymo vietos užmiesčio dauboje, drauge su tūkstančiais suvažiavusiųjų atkartojome pasmerktųjų kelią tą pačią vasaros pabaigos dieną prieš 75 metus. Jie ėjo, paskutiniu žvilgsniu atsisveikindami su savo namais, su medžiais, po kuriais užaugo, jų pavargusios akys slydo tomis pačiomis žaliuojančiomis kalvomis, kurias ir aš mačiau.

Juos tris paras be maisto ir vandens laikė užrakintus sinagogoje, kad nebeturėtų jėgų priešintis. Skirtingai nuo manęs, jie žinojo, kad jau nebematys, kaip pagelsta pakelės pievos, o vėliau pasidengia sniegu. Kalti vien todėl, kad gimė žydais.

Molėtuose tą dieną neliko dviejų trečdalių gyventojų. Aš galvojau, kaip jautėsi tie, kurie patyrė atsiradusią tuštumą. Neliko smuklės, neliko kepėjo, neliko parduotuvės. Tušti namai, kuriuos galima nebaudžiamai plėšti. Ausyse dar aidi penkias valandas trukęs šaudymas. Tiek truko dvidešimčiai vietos policininkų lietuvių, kad nužudytų kelis tūkstančius. Maždaug 50 metrų ilgio, 4 metrų pločio ir 4 metrų gylio duobę išvakarėse beveik parą laiko kasė apie 40 atvarytų vyrų žydų. Prieš šaudant aukoms liepta nusirengti. Vėliau tuos rūbus žudikai pardavė vietos gyventojams.

Šitas pragaras buvo atsivėręs per visą Lietuvą. Miesteliai ištuštėjo, ir Lietuva liko be ištiso sluoksnio visuomenėje, kuris jungė miestą su kaimu. Žydai, kuriems Europoje buvo draudžiama turėti žemės, ėmėsi to, kas leista, ir tapo prekybininkais, smuklininkais, bankininkais. Jie aprūpindavo vinimis iš miesto, silkėmis iš uosto, kredituodavo stambesnius ūkininkų pirkinius.

Molėtuose dabar apie 6000 gyventojų. Lietuviai geria kavą ir valgo picas ilgame raudonų plytų name, kuriame prieš karą gyveno ir prekiavo žydai. Tik nedidelė vietinių dalis įsijungė į eiseną, kurios daugumą sudarė ne vietiniai. Molėtiškiai, kaip ir prieš 75 metus, žiūrėjo pro langus ar net išėję ant slenksčio, nes šiandien tai nepavojinga. Kada jie žengs dar kelis žingsnius ir įsijungs į atminties upę, kuria tekėjo procesija?

Kai sunešime tiek akmenukų prie žydų žudynių vietų, kad jie pavirs aukštu kalnu, tik tada, stovėdami ant jo, galėsime pažvelgti atgal į gilią duobę, kurioje buvome ir kurioje amžiams liko dalis mūsų, kurie buvo žydai.