KO NUSIPELNĖ PREZIDENTAS?

Jubiliejaus proga valstybės vadovui tauta padovanoja žemės, kad joje būtų įrengta rezidencija. Renka pinigus dovanai nesileisdama į ilgas diskusijas nei apie Prezidento santykį su demokratija, juolab – apie tokios dovanos prasmę.

Būtent tai įvyko 1934-aisiais, kai prezidentui Antanui Smetonai 60-mečio proga tauta padovanojo už surinktus pinigus nupirktą didžiulį žemės sklypą prie Lėno ežero. Ar galime įsivaizduoti tokią situaciją 2010-ųjų Lietuvoje? Vargu ar šiandien būtų įmanoma net pagarsinti tokią idėją.

Kuo pigiau ir paprasčiau – tokiomis sąlygomis, mūsų požiūriu, tautai turėtų ištikimai tarnauti valstybės vadovas. Be asmeninio lėktuvo, kuo kukliau įrengtoje rezidencijoje. "Kokia renta sutuoktiniui ir vaikams? Kuo jie Lietuvai nusipelnė?" – pikti naujienas aptariančių tautiečių balsai, kurių šią savaitę buvo girdėti viešosiose erdvėse, išduoda mūsų požiūrį ir į Prezidento šeimą.

Iš dalies tokį požiūrį galima pateisinti. Žinojimas, kad sovietinė ir naujoji nepriklausomoji nomenklatūra naudojosi ypatingomis privilegijomis, kurių gausėjo, nors šalies ekonomika ir smuko, bei pastarųjų dešimtmečių demokratijos raida įskiepijo mums kitokį požiūrį į valdžios žmonių teises ir pareigas ir į materialines dovanas apskritai. Tačiau yra dar viena priežastis, kuri kalta dėl šių dienų lietuvių požiūrio į šalies vadovus: mes paprasčiausiai negerbiame prezidento institucijos.

Gal tai yra ir pagrindinė priežastis, dėl kurios velionio Prezidento Algirdo Brazausko laidotuves aptemdė netikėtas akibrokštas, – Katalikų bažnyčios Lietuvoje vadovų sprendimas neįvykdyti paskutinės velionio valios ir nesuteikti jam galimybės atsisveikinti su Katedra.

Bažnyčios vadovai, kurioje hierarchijos principų paisoma taip pat griežtai kaip armijoje, tikrai neprivalo aiškinti savo sprendimo pasauliečiams. "Pasauliečiai gali turėti savo nuomonę apie hierarchų sprendimus, dalytis ja su kitais, tačiau privalo tiems sprendimams paklusti. Kas šito nesupranta, nėra subrendęs katalikas", – visiems, kam kyla abejonių dėl Bažnyčios sprendimo, virtualioje erdvėje paaiškino ir gerbiamas signataras Algirdas Patackas.

Tačiau šiandien, pirmąkart laidojant nepriklausomos Lietuvos Prezidentą, prisiekiantį ne tik lietuvių tautos, bet ir Dievo akivaizdoje, mums, pasauliečiams, tai perprasti nėra lengva. Ir nors Seimo pirmininkė Irena Degutienė ramina, kad Lietuvoje bažnyčia atskirta nuo valstybės, todėl esą nereikia manyti, kad neįleisdami į pagrindinę šventovę hierarchai norėjo įžeisti mirusį Prezidentą, mes žinome ką kita.

Net ir naudodamiesi tikėjimo laisve, ypatingą pagarbą rodome tradicinei religijai. Rodome visi, ne vien praktikuojantys katalikai, todėl paprastai be išimčių jai suteikiame ir teisę tarti paskutinį žodį visuomenei svarbiais klausimais, susilaikome nuo bet kokios kritikos jos adresu.

Galbūt dėl šios priežasties atrodo nesuvokiama, kodėl negali būti įgyvendintas vienas paskutinių Prezidento norų. Juolab kad inauguruotas Prezidentu per paradines duris taip ir negalėjo įžengti į šventovę, kurią pats ir grąžino Bažnyčiai.

Visų mūsų gerbiama Bažnyčia neprivalo aiškinti savo sprendimo priežasčių ar pasiduoti spaudimui. Ir teatleidžia mums visi, ką įžeidė mūsų, paprastų tikėjimo avelių, reakcija. Per pora laisvės dešimtmečių dar nespėjome tapti subrendusiais katalikais, kurie neabejoja ir neklausia.