Gamta yra tobulas mechanizmas, neturintis nė vienos kokybinės savybės, kurią būtų galima įvardinti kaip trūkumą. Gamtoje viskas turi aiškų tikslą, viskas iki mažiausios, mums atrodytų, smulkmės turi prasmę. Taipgi pats mažiausias savo svarba prilygsta didžiausiam. Gamta, savaime suprantama, galėtų (ir geriau) tarpti be žmogaus – žmogus be gamtos neišbūtų nė akimirkos. Matyt, kad žmogaus integracija į gamtos veikimo sistemą ir yra priemonė pasiekti tą mūsų kaip burtažodį kartojamą darnaus vystymosi utopiją.

Kadangi viskas, kas vyksta gamtoje, turi priežastį ir pasekmę bei tikslą, nūdienos Lietuvoje vykstantys procesai yra nutolę nuo logikos. Kaip galima paaiškinti Žaliųjų partijos, gavusios didelį rinkėjų pasitikėjimą, visai nežalius sprendimus, kurių čia neminėsime. Ir kultūros ministrės nuo pradžių tarsi puse lūpų išreiškiamą palankumą vadinamajai projektinei, užsidirbančiai kultūrai. Nenoriu abejoti ministrės kompetencija, bet panašaus pobūdžio kultūros, kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios struktūros, būtinumą mes kontempliavome trečiame bakalauro studijų kurse (nes tokie pavyzdžiai yra JAV – oho, JAV! Šalyje, kur egzistuoja aktyvi meno rinka). Na, ir dabar, matyt, turime vieną pavyzdį, kur kultūra keletą metų "sėkmingai" užsidirbo ir be šitos vyriausybės įsikišimo. Tad bėda – ne vyriausybė ar konkretus ministras, bet mūsų kultūros supratimo nykimas paliekant vien tik negyvus paminklus kaip stabus.

Ką reprezentuoja Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse? Daugeliui tai yra tarsi parodymas, kaip atrodė pastatai skirtinguose Lietuvos regionuose. Taip, tiesa, bet tai – tik paviršinis sluoksnis, kurį pastebėti lengviausia. Na, bet mes įpratę viską gauti lengvai, tad juo ir tepasitenkiname. Man visų pirma atrodo, kad Rumšiškių muziejus puikiai iliustruoja tai, ko mes siekiame – t.y. tą mistinę mantrą – darnios raidos kategoriją. Kai matai tuos pakrypusius nameliukus apsamanojusiais stogais, matai, kaip jie tarsi ištirpsta gamtos aplinkoje, į ją integruojasi, ją papildo. Čia, kad ir kaip keista, nėra nieko nereikalinga: nieko netrūksta ir nieko nėra per daug. Visas tas, rodytųsi, mėgėjiškas dekoras, reprezentuoja šiuolaikinę kultūros edukaciją, t.y. kultūros, kaip tokios, buvimą per dalyvavimą. Neseniai mano kolegė rašė apie "Mozaikos tiltų" kultūros animacijos projektą, kurio įgyvendinimas man atrodo šimtą kartų svarbesnis dalykas nei pastatyti kažkokį stabą Lukiškių aikštėje.

Ir tai visai nereiškia, kad etninė Lietuvos kultūra bei architektūra savaime buvo tobula. Nesakau, kad žmonės turi atsisakyti elektros, mažinti vartojimą ar pradėti visų namų stogus dengti šiaudais. Ne, tai – nesąmonė. Bet mes galime pabandyti pamąstyti, kas yra nei per daug, nei per mažai – tik tiek, kiek reikia turint ir internetą, ir elektrą. O būtent suvokimo, kaip gyventi darnoje, mes ir stokojame.

Skelbta, kad į kultūros paveldo objektus Lietuvoje, prioritetizuojant regionus, bus investuota įspūdinga suma – apie 199 000 000 eurų. Manyčiau, kad investicijoms reikalinga kur kas didesnė suma, tik investicijos turi būti į suvokimą. Juk jeigu mes turime žaliąją kultūros ministrę, atsakingą instituciją, kuri išdavė leidimą tam festivaliui, galų gale muziejaus direktorę, muziejaus personalą, besigilinantį į tą puikų Lietuvos paveldą, ir nė vienas: nei institucijos vardu, nei asmeniškai nesupranta, kas yra paveldas, – restauruotas paminklas to suvokimo nepapildys.

Galiausiai mes turime visuomenę, kuri nesigilindama į vietovės specifiką, jos kultūrines prasmes, sutinka mokėti pinigus už festivalį, vykstantį tam netinkamoje aplinkoje.

Galiausiai mes turime visuomenę, kuri nesigilindama į vietovės specifiką, jos kultūrines prasmes, sutinka mokėti pinigus už festivalį, vykstantį tam netinkamoje aplinkoje. Bet ar galime juos kaltinti? Tiesą sakant, jei pats nebūčiau baigęs kultūros studijų, tai man būtų nusišvilpt ant to muziejaus ir tų kelių namų, net piktinčiausi, kad patrumpino mano suplanuotą tūsą. Juk nei manęs, nei visuomenės nemoko apie mūsų praeities reikšmę, niekas nesako, kodėl tai svarbu ir ką tai reiškia.

Mes restauruojame sinagogas, bet ar bent paviršiškai žinome, kuo ypatingos yra žydų Toros studijos, jose slypinti išmintis? Mes investuojame beveik milijardą buvusių litų į objektus, apie kuriuos nieko nežinome ir nuo jų esame nutolę šviesmečiais. Ir mes vis dar bandome save patenkinti visokiomis istorijomis apie objektus, nes tos istorijos patrauklios ir pradeda pritraukti turistus; mes bandome save patenkinti, kad žinome paminklų sukūrimo datas. Mes elgiamės tarsi okupantai svetimoje žemėje, kuri turi turtingą kultūrinį sluoksnį. Matome, kad tas sluoksnis yra geras, bet jis ne mūsų, todėl nežinome, kaip elgtis, nesuprantame jo. Keista, bet tai skamba lyg būtų tiesa.

Apskritai mes neturime Lietuvoje jokio paveldo. Mes turime tik gausybę paminklų tam, kas mirę ir biurokratinę sistemą, kuri juos administruoja.

O ir kur aš pats buvau prieš gaisrą?..