Kodėl tapome valstybe be vilties? | Diena.lt

KODĖL TAPOME VALSTYBE BE VILTIES?

29-asis Sąjūdžio gimtadienis praėjo beveik nepastebėtas. Tikriausiai logiška, nes dabartinei Lietuvai Sąjūdis yra neaktualus. Gyventojų Lietuvoje mažėja, bet eilės biurokratinėse įstaigose ilgėja, biurokratams reikia vis daugiau ir daugiau laiko išnagrinėti įvairiausius popierius. Netikite. Keli pavyzdžiai: jei nori, kad Registrų centras įtrauktų tavo elektroninį paštą, reikia atvykti asmeniškai ir parašyti popierinį prašymą. Nori elektroninio sertifikuoto rakto (tai kelių skaičių kombinacija) – lauk 5 darbo dienas. Ir taip yra kiekvienoje biurokratinėje įstaigoje.

Mes pasiekėme kritinį tašką, –  mūsų padėtis tragiška. Esame nykstanti tauta ir silpna valstybė. Ir tai niekaip nesusiję su pinigais. 1990 metais lietuviai pinigų turėjo žymiai mažiau, buitis buvo žymiai skurdesnė, galimybių buvo žymiai mažiau, tačiau ta Lietuva buvo nepalyginamai stipresnė nei dabartinė. Kur pagrindinis skirtumas? Viltis. Tuo metu Lietuva turėjo viltį, jog laukia naujas gyvenimas: teisingesnis, turtingesnis, kad mes sugebėsime sukurti gražią ir klestinčią valstybę.

O kokia yra Lietuva 2017 metais? Ji, be jokios abejonės, yra turtingesnė, turinti milžiniškas galimybes, tačiau neturinti vilties. Nesenos moksleivių apklausos atskleidė, kad dauguma jų ruošiasi išvažiuoti iš Lietuvos. Jaunimas nesieja savo likimo su šia valstybe. Dauguma Lietuvos gyventojų neturi vilties, kad šioje valstybėje galima kurti savo vaikų ir anūkų ateitį.

Priežasčių yra labai daug. Tačiau pati svarbiausia – biurokratai. Lietuvos viltį nužudė biurokratai su savo absurdiškais reikalavimais ir priekabėmis. Mūsų valstybėje biurokratas visada yra teisus. Jis yra arogantiškas, apsikrovęs įvairiausiomis taisyklėmis, kurias pats sugalvojo ir kurios yra jam pačiam tereikalingos. Jos jokios naudos neduoda. Ar kas paskaičiavo, kokią ekonominę žalą padaro perteklinės, niekam nereikalingos taisyklės ir įvairiausi reikalavimai? Tačiau biurokratai ne tik slopina ekonominį augimą. Biurokratai arogantiškai elgdamiesi su žmonėmis atima viltį. Negana to, žmonės mato, kad vieniems yra daugiau leista, nei kitiems. Jie mato prašmatnias įvairiausių pareigūnų ir biurokratų vilas gražiausiuose Lietuvos kampeliuose. Ir puikiai žino, kokie tų pareigūnų atlyginimai. Iš jų tokių dvarų nepasistatysi.

Paradoksalu, tačiau viltį nužudė tie žmonės, kurie turėtų tarnauti Lietuvos valstybei. Panaši nomenklatūrinio tvaiko persunkta okupacinė biurokratija egzistavo ir 1987 metais. Tada buvo surasta jėgų išsivaduoti. Ar šiandien dar liko energijos, kad pajėgtume sudraskyti mus apraizgiusį biurokratijos voratinklį? Ar vienintelė kova – tai emigravimas iš šios valstybės?

Rašyti komentarą
Komentarai (6)

Pritariu

Labai teisingai parašyta. Susiduriam ir žiauriai susiduriam su biurokratų klanais. Valdžią renkam, kad atstovautų mūsų visų interesus, tačiau atstovaujama tik interesų grupuotėm ir net nesuvokia, kad pats didžiausiais turtas yra vieninga, neišsivaikščiojus tauta !!!

aha

Nebera vilties, nebera cia noro gyventi,todel musu seima ir emigravo Labai teisingas pastebejimas....

duno prižastis- savukynai

ir jų padlaižiavimas raudoniesiems prichvatizatoriams.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS