KOKIO DYDŽIO OPTIMISTAI REMONTUOS VILNIAUS GATVĘ?

2022-ųjų birželis, Kauno senamiestis, Vilniaus gatvė. Vienos iš trijų Europos kultūros sostinių širdyje – pats įkarštis. Čia triūsia dvi darbininkų brigados, rausia, kasa, kažką kala, kelia ir užsiima kitais įprastais kelininkų darbais. Paprastai tariant, rengia deramą ir ilgalaikį pagrindą centrinei ir reprezentacinei Kauno senamiesčio gatvei.

Kiekviename gatvės šone – po ilgą iš medžio drožlių plokščių sukaltą tunelį, kuriame praeiviams prasilenkiant reikia pasisukti šonu. Nes tunelis vos pusmetrio pločio – tiek vietos statybininkai paliko įprastai čia įsikūrusioms ir šurmuliuojančioms kavinėms.

Komedijos ir tragedijos mišinys? Ne, tai realus būsimas vaizdelis Kauno – Europos kultūros sostinės – senamiestyje. Birželį po kelių panaikintų viešojo pirkimo konkursų, po teismų maratonų Kauno miestas pagaliau nusprendė pradėti darbus.

Win-win, kaip mėgsta sakyti verslumo mokytojai. Juk lūzeriai jau niekam nebebus įdomūs, ar ne?

Ar jie būtini? Ar tikrai dabar reikia pradėti tvarkyti pagrindinę Senamiesčio arteriją? Ar toks tvarkymas suderinamas su visa Europos kultūros sostinės programa? Žinoma, kiekvienam kauniečiui ir miesto svečiui akivaizdu, kad dar sovietiniais laikais rimčiau tvarkyta Vilniaus gatvė neatitinka net minimalių šiuolaikinių kokybės standartų. Tačiau šis supratimas kiekvienam už savo sprendimus atsakomybę jaučiančiam ir bent kažkiek ateitį planuojančiam miesto vadovui turėtų kelti paprastą, tačiau esminį klausimą – kokį Senamiestį norime parodyti Kauno svečiams 2022 m.?

Galima būti optimistu ir tikėtis, kad gatvę sutvarkyti pavyks idealiai, statybininkai dirbs per rudens lietų ir žiemos speigą. Galima tikėtis, kad griežti kultūros paveldo reikalavimai nesutrukdys nei savaitės, nei mėnesio. Juk galima užsimerkti ir įsivaizduoti, kad Kauno senamiestyje archeologinių tyrimų nereikia, nes nieko ten jau seniai nebėra. Juk galima būtų tokiu dideliu optimistu?

Matyt, tokie optimistai šiandien ir yra nusprendę, kad Kaunas sėkmingai įveiks visas kliūtis ir Europos kultūros sostinės iškilmes pasitiks šventiškai pasipuošęs, turėdamas puikiai atnaujintą Vilniaus gatvę, kuri puoš visą Senamiestį ir taps pavyzdine jungtimi tarp Laisvės alėjos ir Rotušės.

Vis dėlto pikti liežuviai plaka, kad tokios beatodairiškos skubos šaknys gerokai paprastesnės. Tai 4,8 mln. eurų, kuriuos miestas sulygo su rangovu ir kuriuos šis turėtų panaudoti per vienus metus. Suprantama, būsimi 2022-ieji netruks prabėgti, vienas kitas archeologų triukas visus darbus užtęs ir Vilniaus gatvė bus sėkmingai užbaigta ir atverta 2023-iųjų pradžioje. Sutapk tu man – kaip tik prieš naujų savivaldos rinkimų pradžią!

Nuo liepos pradžios Senamiesčio verslininkai dūzgia ir rengia laiškus  įvairiausiems valstybiniams namams. Žada netgi pateikti kolektyvinį ieškinį dėl piktybinio savivaldybės aplaidumo, kai dar tik gegužę veiklą turėję atnaujinti (o juk tai kainuoja labai apčiuopiamus pinigus) dabar jau gavo įspėjimus apie netrukus priešais langus prasidėsiančius statybos darbus. Ant rankų pirštų verslininkai skaičiuoja dienas, per kurias reikia pasiruošti, o realiai – vėl metams užkonservuoti savo veiklą. Ką tai reiškė karantino sąlygomis, buvo viena. Karantino metu valstybė bent iš dalies kompensavo darbuotojų prastovas, patalpų nuomos išlaidas.

Dabar gi Kauno senamiesčio verslininkai gavo antrą stiprų smūgį į paslėpsnius. Karantino išvargintos kavinės ir restoranai, smulkieji prekybininkai atsigauti ir taip turi mažai galimybių. Tačiau naujoji Kauno metų statyba juos garantuotai privers nutraukti veiklą. O po tų metų, žiūrėk, Kauno miesto savivaldybei artimos įmonės patalpų savininkams jau pateiks ir naujus pasiūlymus, kurių šie jau nebeturės galimybės atsisakyti. Win-win, kaip mėgsta sakyti verslumo mokytojai. Juk lūzeriai jau niekam nebebus įdomūs, ar ne?