Kultūrai reikia būti atvirai | Diena.lt

KULTŪRAI REIKIA BŪTI ATVIRAI

Nors viešojoje erdvėje juokaujama, kad COVID–19 niekada nepraras savo populiarumo, tačiau norėtųsi, kad virusas užleistų lyderiaujančias pozicijas, kadangi temų, kurias svarbu ir įdomu aptarti, neatitrūkstant nuo pandemijos konteksto, tačiau šiek tiek pastumiant ją į šoną, yra daug. Viena tokių – virtualioji kultūra, apie kurią diskutuoti pakvietė Kauno menininkų namų Kultūros infocentras, surengęs "Virtualią diskusiją apie virtualią kultūrą".

VDU doktorantės, skaitmeninės kultūros ir IT muziejų veikloje tyrinėtojos Mildos Rutkauskaitės moderuojamos diskusijos dalyviai: rezidencijų ir edukacijos centro "Rupert" direktorė, buvusi Lietuvos kultūros atašė Italijoje, įvairių publikacijų ir straipsnių autorė Julija Reklaitė; menotyros mokslų daktaras, Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas Juozapas Blažiūnas; teatro režisierius, scenaristas, lektorius, instaliacijų ir performansų autorius Žilvinas Vingelis ir naujųjų medijų praktikas, kuratorius, internetinį meną ir interneto studijas tyrinėjantis VDU doktorantas ir dėstytojas Gytis Dovydaitis aktyviai įsitraukė į diskusiją, dalydamiesi nuomonėmis ir įžvalgomis, kaip pandemija pakeitė kultūrą, kuri tapo virtualioji.

Pasak J.Blažiūno, pandemijos nulemtas privalumas yra tai, kad virtualusis kultūros vartojimas praplėtė žmonių akiratį. "Būtent dėl to labai svarbu, kad virtualieji produktai, kurie buvo sukurti ir yra kuriami dabar, būtų išsaugoti ir toliau skleistų informaciją, o tai yra gana sudėtingas dalykas. Be to, vartodami virtualųjį produktą, nematome paties kūrybinio proceso, todėl būtina fiksuoti artėjimo link galutinio skaitmeninio produkto etapus", – sakė J.Blažiūnas.

Nufilmuotų spektaklių transliavimas internete vadinamas virtualiaisiais spektakliais, nufotografuotų tapybos darbų rodymas internete – virtualiosiomis galerijomis. Reikėtų pradėti vadinti dalykus tikraisiais jų vardais.

"Taip, iš vienos pusės, internetas lyg ir viską archyvuoja, tačiau iš kitos pusės, jis yra efemeriškas, todėl reikia galvoti apie galimo reprodukavimo, archyvavimo metodus. Todėl būtinas bendradarbiavimas tarp kultūros ir IT sektoriaus", – papildė G.Dovydaitis.

Anot Ž.Vingelio, menininkas, eidamas į bendradarbiavimą, turi būti atviras, parodyti, kad nėra užsispyręs ir kad to kito žmogaus, su kuriuo norima bendradarbiauti, patirtis yra jam labai reikalinga, nes be jos menininkas negali vystyti savo projekto.

Svarbus aspektas, kuris išryškėjo pandemijos laikotarpiu, pasak J.Blažiūno, – virtualiosios kultūros nepripažinimas, siejamas su įsisenėjusia gynybine vyresniosios kultūrinininkų kartos pozicija, jų sudvasintu požiūriu į kultūrą, kuris gali stabdyti labai reikalingą bendradarbiavimą tarp kultūros ir kitų sektorių. Tad, archyvo direktoriaus manymu, pasibaigus pandemijai, grįžimas prie gyvosios kultūros bus labai ryškus, nes žmonės yra pasiilgę gyvo bendravimo, gyvo dalyvavimo kultūriniuose renginiuose.

"Nemanau, kad grįžimas prie gyvosios kultūros yra neigiamas dalykas, kadangi dalis iš išbandytų technologijų, kurias naudojame pandemijos metu, liks kaip pagalbinės priemonės ir tikiuosi, kad juos bus galima plėtoti toliau", – akcentavo J.Reklaitė.

G.Dovydaičio manymu, svarbu suvokti, kad internetinė kultūra nėra gyvosios kultūros pakaitalas. "Taip pat svarbu tai, kad interneto teikiamos galimybės, jų puoselėjimas būtų priimamas rimtai. O šiuo metu taip nėra. Nufilmuotų spektaklių transliavimas internete vadinamas virtualiaisiais spektakliais, nufotografuotų tapybos darbų rodymas internete – virtualiosiomis galerijomis (kai tai tėra "slideshow") ir t.t. Reikėtų pradėti vadinti dalykus tikraisiais jų vardais", – pastebėjimu pasidalijo G.Dovydaitis. "Siekis būti aktualiam kartais pakiša koją", – papildė J.Reklaitė.

Menininkai užkliuvo už pakištos kojos dėl to, kad daliai jų pritrūko vizionieriško matymo, mat susidūrė ne tik su technologijų, bet ir su korporacijų, valdančių platformas, kuriose viešinami virtualiosios kultūros produktai, baime.

"Platformos funkcionuoja eilinio (ne kultūros kūrėjo) vartotojo lygmeniu demokratiniais principais, todėl menininkas, kuris nori savo kūrinį publikuoti, gali susidurti su problema, kad platformos blokuos jo norimą skleisti turinį, jei jis naudos tam tikrus raktažodžius. Nacionaliniu lygmeniu spręsti tokias problemas yra bergždžias reikalas. Lietuvai lieka pasitikėti ES vykdomais veiksmais, jų efektingumu", – nuomone pasidalijo G.Dovydaitis.

Anot Ž.Vingelio, menininkams nereikėtų išsigąsti tokių terminų kaip "platforma" ar "produktas", "vartotojas" – jie turi kelti meninius klausimus ir mokytis, kaip technologijas įpinti į vientisą meninį pasakojimą apie svarbiausius mums visiems dalykus. "Svarbu suvokti internetą kaip atskirą mediją, įsisamoninti jo dydį, mastą, kad tai yra globali metastruktūra, į kurią reikia eiti su derama pagarba ir atsakomybe", – papildė G.Dovydaitis.

Kauno menininkų namų Infocentro diskusijos tema – aktuali ne tik kultūrininkams, todėl norėtųsi, kad tai nebūtų vienintelis virtualiosios kultūros temai skirtas renginys. Kaip sakė G.Dovydaitis, dabar vyksta procesai, kuriama istorija, kuri bus įrašyta į meno istorijos vadovėlius, todėl reikia ne tik stebėti, bet ir būti viso to dalimi.

Rašyti komentarą
Komentarai (2)

Gili mintis

Kultūrai reikia būti atvirai o chaltūra uždarai,eilinė debiliukė.

Kaunietis

Su virtualia kultūra liūdna - viešąją erdvę užplūdo personos, kuriems žodis kultūra - nežinomas

SUSIJUSIOS NAUJIENOS