LIETUVA – NE TIK KREPŠINIS

Kad lietuviai moka žaisti ne tik krepšinį, buvo aišku dar prieš tris dešimtmečius, kai Kauno "Žalgiriui" dominuojant buvusios SSRS krepšinio aikštelėse, Vilniaus "Žalgiris" tapo viena įspūdingiausių regiono futbolo komandų. Tačiau dar skambiau tada Europoje triukšmavo rankinio atstovai.

1987-aisiais Kauno "Granitas" įspūdingai iškovojo Tarptautinės rankinio federacijos IHF taurę, o 1988 m. žaidė šių varžybų finale. Neatsiliko ir Vilniaus "Eglės" moterys, 1988 m. į Lietuvą parvežusios IHF trofėjų, o po metų vėl nukeliavusios iki pat finalo. Nepriklausomybės priešaušriu Lietuvos rankinis išgyveno tikrą aukso amžių. Vėliau Kauno "Granitas" dar prasibraudavo į Europos čempionų lygos grupių etapus, o vyrų rinktinė 1997-aisiais prasmuko į pasaulio pirmenybes Japonijoje. 1998-aisiais vyrai vienintelį ir paskutinį kartą pačiupo Europos čempionato kelialapį. Nuo to laiko visi gyveno apmaudžiomis nesėkmėmis ir viltimi, kad kažkada geri laikai sugrįš.

"Negaliu pasakyti, kiek dar metų mums reikės, bet gal kažkada ir pakartosime ankstesnės kartos pasiekimus", – prieš penketą metų man prasitarė Aidenas Malašinskas. Bene geriausias pastarųjų dešimtmečių šalies rankininkas savo šanso pagaliau sulaukė. Nors ir gerokai apsamanojusi lazda iššovė, mūsų vyrų rinktinei po 24 metų pertraukos atverdama duris į Europos čempionatą Slovakijoje. Galima teigti, kad lietuviai savo laimės paukštę pagavo tik todėl, kad finalinio etapo dalyvių sąrašas pirmą kartą buvo išplėstas net iki 24 komandų iš 46 dalyvavusių atrankoje. Tačiau matydami, kiek metų mūsiškiai siekė bilieto į elitą, kiek jų aukojosi, atidavė visas jėgas, bet baigė karjerą taip ir nepažinę šito jausmo, negalime nesidžiaugti. Ne būsimosiomis pergalėmis – jų Europos pirmenybėse turbūt nebus nė vienos. Kur kas svarbiau pasinaudoti šansu ilgam prikelti visą Lietuvos rankinį: gauti dėmesio, finansavimo ir sumūryti tvirtus pamatus gaivinant ne tik rinktinių, bet ir šlovingas mūsų klubinio rankinio tradicijas.