Visai nesunku buvo atspėti, kokius papildomų klausimų kamuoliukus teks atmušinėti Vilniuje besilankančiam Lenkijos prezidentui Lechui Kaczyńskiui.

Nesunku buvo numanyti, ir ką L.Kaczyńskis atsakys, kai iškils, pavyzdžiui, lenkiškų pavardžių rašymo klausimas. Kiek sunkiau buvo įsivaizduoti, kaip Lenkijos prezidentas įrėmins savo atsakymus, kokiais argumentais juos parems. Juk diplomatijoje kartais svarbiau būtent forma, kaip padaromas tas ar kitas veiksmas, o ne turinys, neretai nuspėjamas ir banalus.

L.Kaczyńskio garbei reikėtų pasakyti: jis vis dėlto sugebėjo nustebinti. O paskui, matyt, siekdamas neišsiskirti, nustebino ir Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. "Rašyti pavardę savo gimtąja kalba – akivaizdus postulatas", – bendroje spaudos konferencijoje kategoriškai pareiškė L.Kaczyńskis.

"Pavardė yra turtas, kuris priklauso kiekvienam jūsų. Niekas neturi teisės į tą turtą kėsintis", – tarsi tupdydamas riebų paukščiuką ant "č" pridūrė V.Adamkus.

Visai ne, drįsčiau pastebėti. Ir visai tai ne postulatas, ir, griežtai kalbant, dažnusyk – joks turtas. Voldemaras Adamkavičius, kadaise tarsi kliūvančią biografijos uodegą nusirėžęs dalį savo vardinio turto, šitai geriausiai turėtų žinoti. Beje, jis turėtų žinoti ir kitką. Diskusijos dėl asmenvardžių rašybos vyksta ne tik Lietuvoje. Ir ne tik Lietuvoje nėra vienos teisingos nuomonės. Todėl L.Kaczyńskis su savo postuluojamu akivaizdumu čia akivaizdžiai padaugino. Nes kai per televiziją matai reportažą, kaip Lenkijos lietuviams neleidžiama pasikabinti lentelės su lietuvišku užrašu, o kitądien girdi Lenkijos vadovą, tvirtinantį esą netgi Vidurio Silezijoje vokiški užrašai nekelia jokių problemų, nebežinai, kuo tikėti: ar tuo, ką akivaizdžiai matai, ar tuo, ką akivaizdžiai girdi.

Ir kaip suprasti L.Kaczyńskio samprotavimus, esą "lietuviams Lenkijoje leidžiama savo pavardes rašyti saviškai, kaip ir kitų tautinių mažumų atstovams – vokiečiams, čekams, slovakams, ukrainiečiams". Na dėl savo pavardes, parašytas kirilica, norinčių matyti ukrainiečių beveik viskas aišku (čia, matyt, L.Kaczyńskį, akivaizdžiai išvydusį visapusišką V.Adamkaus paslaugumą, tiesiog "užvežė"), tačiau nejau lietuviams Lenkijoje išties maloningai leidžiama savo pavardes rašyti su paukščiukais? Ir visos tos istorijos apie šiurkštų spaudimą, kurį patiria Lenkijos lietuviai (taip pat ir mėginant apginti lietuviškais tapusius paukščiukus), yra laužtos iš piršto?

Žinoma, Lenkija yra mūsų kaimyninė, strateginė partnerė, su kuria privalu palaikyti gerus santykius. Juk nesipešime dabar dėl to, kad lenkai savo istorijos vadovėliuose Kęstutį vadina Kiejstut, Algirdą – Olgierd, o gražų lietuvišką vardą Jogailą išsuka kaip Jagiełło. Mes juk ir toliau rašysime saviškai – Emilija Pliaterytė ir Adomas Mickevičius. Ir dėl to, tikiuosi, nekils jokių tarpvalstybinių problemų.

Antra vertus, lietuvių mažuma Lenkijoje nei gausa, nei įtaka nėra palyginama su lenkų mažuma Lietuvoje. Skirtingos gyvenimo aplinkybės verčia ir atsižvelgti į lygiateisiškumo principą, ir daryti korekcijas, susijusias su realia situacija. Sprendžiant iškilusias problemas kartais neįmanoma suderinti visų interesų, numaldyti visų aistrų ir reikia daryti politinius sprendimus. Tačiau ir politiniai sprendimai turi savo ribas ir sulaukia pasekmių.

Todėl problema išlieka: kodėl specialistų ginčą turėtų spręsti politikai? Kodėl du valstybės vadovai bendroje spaudos konferencijoje staiga imasi formuluoti postulatus kalbininkams? Tiesa, naujųjų laikų istorija žino pavyzdį, kai vienas įtakingas politikas mėgino kištis į kalbos reikalus. Turiu galvoje Josifą Džiugašvilį, lengva ranka savo pavardę perkalusį į Josifo Stalino, ir jo liūdnai pagarsėjusį mokymą apie kalbą. Buvo slogus metas, kai politiniu lygmeniu suformuluotus lingvistinius postulatus privalėjo aklai kopijuoti kalbininkai, tačiau, viliuosi, tie laikai jau praeityje. Ir mums neteks būti liudininkams, kaip voliuntaristiškai ardoma tūkstantmetė kalbos tradicija vien todėl, jog esą toks politikos užsakymas.