Gali būti, kad faktiškajam Seimo vadovui su jo profesionalia palyda, spėjusiems įprasti prie gero gyvenimo, ir 3 proc. rinkėjų balsų kartelė 2020-aisiais gali būti per aukšta. Reikėjo iš karto siūlyti nuleisti ją iki 1 proc. Arba visiškai nuimti ir atiduoti į Vyriausiosios rinkimų komisijos sandėlį. Barjeras į parlamentą be skersinio atrodytų, kaip triumfo arka, pro kurią ir pralaimėtojai į Seimą žengtų lyg nugalėtojai.

Tuo pačiu reikėtų pagalvoti, kaip atšaukti ir rinkimų pažeidimų sąvokas. Kaip antai „papirkinėjimas“, „klastojimas“, „prekyba poveikiu“ ir t.t., ir pan. Kas čia per pažeidimai? Vien dėl jų daugybė veikėjų, sapnuose jau sėdinčių plenarinių posėdžių salėse ir balsuojančių už gerovę, realiame gyvenime į jas negali pakliūti. Lūkesčių titanikai sudūžta nepasiekę svajonių bei naujų galimybių šalies (Seimo) kranto. Jiems irgi reikėtų įmesti gelbėjimo ratą. Visuomenė kitaip nesužinos, kaip galėjo dar geriau gyventi. Juk tikrai turėtų būti būdas, kaip atsidurti rojuje ne iš savo darbo, ne iš talento, užsispyrimo, o iš valdžios malonės.

Besibaigiant kadencijai, o gal ir apskritai politiniam gyvenimui, politikai suvokia, kokie beviltiškai kvaili būna rinkėjai. Ne, ne tada, kai pirmą kartą juos netyčia išrenka. Tada, kai tyčia daugiau neberenka. Renka kitus. Kaip grybautojai. „Tas baravykas rausva apačia, netikęs, gal net nuodingas? Oi oi oi, tas raudonikis su baltais taškučiais, tad reikia nuspirti?“ Nesąmonė. Tamsiame rinkimų miške visi grybai kaip grybai. Ir ne jie, o grybautojai nusigrybauja.

Ačiū, baigiantis kvapą išleisti Seimas ne tik apie savo kartelę galvoja. Turi gi širdį ir ten žmonės. Apie mūsų, rinkėjų karteles vis galvas suka. Ramybės neduoda mintys, ar tinkamame aukštyje akcizų, nekilnojamojo turto mokesčio kartelės. Niekaip nesupranta, kaip išvis be senų automobilių, individualios veiklos mokesčių kartelių sugebėjome apsieiti. Gaila, Seimo kadencija baigiasi, dar labiau apie mus pagalvotų, dar labiau pasirūpintų.