MANKURTIŠKA ŠIENAPJŪTĖ

Būdami studentai baltai pavydėjome Vilniaus universiteto ratiliokams. Tai, kad Zitos Kelmickaitės tuomet vadovautas folkloro ansamblis "Ratilio" tapo novatorišku muzikiniu reiškiniu, supratome tik vėliau. O tada tiesiog stebėjomės ir žavėjomės: ar sutartinės, kurias dainuojant kartais ir mus pačius snūdas suimdavo, ar liūdesiu varvančios advento dainos – viskas jiems išeidavo kitaip.

Mes tik uždarose vakaronėse atsigavėdavome, o jie ir scenoje pasirodydami tokią ugnį įskeldavo, kad žiūrovų kėdės nuo grindų lupinėjosi. Ką jau kalbėti, kai išeidavo į gatves – buvo visų festivalių razina.

Be "Ratilio" neįsivaizduojamas ir festivalis "Skamba skamba kankliai", išaugęs į vieną solidžiausių Lietuvos tarptautinių renginių. Pasak 2017-aisiais festivalį 45-mečio proga sveikinusios prezidentės Dalios Grybauskaitės, jis padėjo išsaugoti lietuvišką pasaulėvaizdį, mūsų kultūrinius simbolius ir vertybes.

Moderniausios šalys puoselėja savo senąsias tautines šventes ir didžiuojasi jų amžiumi, o mes net delnus pasispjaudę šienaujame pusšimčio metų tradicijas.

Deja, 50-ojo jubiliejaus 2022-aisiais šis festivalis gali ir nesulaukti. Nekrologą jam iš anksto paruošė Lietuvos kultūros taryba, spalį paskelbusi sprendimą dėl strateginio finansavimo 2022–2024 m. Vienintelis etninės kultūros sričiai atstovaujantis projektas negali pretenduoti į kultūrai skirtas lėšas, ir taškas! Sudvejota šventės kultūrine ir menine verte. "Skamba skamba kankliai" – seniausias folkloro festivalis Lietuvoje, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Ir staiga – bevertis?! Moderniausios šalys puoselėja savo senąsias tautines šventes ir didžiuojasi jų amžiumi, o mes net delnus pasispjaudę šienaujame pusšimčio metų tradicijas.

Tai anaiptol ne vienintelis Kultūros tarybos akibrokštas. Jau pavasarį buvo prašienauta tiek gilias tradicijas turinčių festivalių, kad iš nevilties jų organizatoriai šaukėsi Seimo pagalbos – turėjo pagrindo įtarti, kad "pinigų užteko tik saviems". Interesų konfliktas ir kompetencijos stoka – jau ne dalgis, o Molotovo kokteilis. Išsprogdinsime savo tautiškumo šaknis, tik ar toli nueisime... Nebedaug trūksta, ir tautinės tapatybės, kaip pasakoje blogas sūnus, imsime gėdytis tarsi seno tėvo. Ant rogučių ir – į mišką?