MATEMATINIS REITINGAVIMAS: TARP ŽMONIJOS IR GYVŪNIJOS

Įsivaizduokite, kad esate vadybininkas, dirbantis solidžioje kompanijoje, kurioje pritaikote universitete įgytą išsilavinimą.

Jums – apie 40 metų. Staiga į jūsų biurą įeina žmogus ir praneša, kad už pusmečio komisijai turėsite pateikti literatūrinio romano interpretaciją, kurią vertins ekspertų grupė. Sakysite, kad tokia situacija yra absurdiška ir pasukiosite pirštą prie smilkinio, nes nei gabumų, nei žinių sukurti tai interpretacijai neturite? Perkelkime šią keistą fantaziją į mūsų šalies gimnazijas ir lengviau suprasime, kodėl trečdalis abiturientų neišlaikė matematikos brandos egzamino. Tikėtina, kad jie tiesiog neturi matematinių gabumų ir daugiau nei dešimtmetį mokyklose buvo kankinami išmokti tai, ko išmokti tiesiog negali. Po šio ilgo kankinimo jie sulaukė reitingavimo, kurio forma yra egzaminas.

Vieno iš Norvegijos universitetų profesorius Gediminas Karoblis viešai yra kritikavęs mūsų šalyje įprastą žmonių vertės matavimą, pradedant darželinukais ir baigiant politikais. Akivaizdu, kad abiturientų brandos egzaminų metu tikrinamos ne vien tam tikros disciplinos žinios, bet ir platesni įgūdžiai, kūrybingumas, gebėjimas koncentruoti dėmesį ir kiti žmogaus gebėjimai. Apibendrinus tampa aišku, kad balais vertinamas pats jaunas žmogus. Tik ar, norint suprasti žmogaus didelius arba menkus gebėjimus vienoje ar kitoje žinijos srityje, reikia kankintis ir laukti daugiau nei dešimtį metų? Skandinavijos švietimo sistema į šį klausimą jau atsakė, eliminuodama pažymius už mokyklinius pasiekimus. Ten jau pripažįstama, kad individualybė yra ne vien penktą dešimtį pradėjęs vadybininkas, bet ir jo vaikas. Suprantama, tai visiškai apverčia mokytojų rengimo darbui principus ir metodus. Žodžiu, tai revoliucinga.

Ne masiniu išsilavinimu, o daug pasiekiančiais jaunais žmonėmis galime remtis, kai iškyla poreikis pasauliui siūlyti teorinį mąstymą.

Norint suprasti, ką rodo sumenkusios Lietuvos moksleivių matematinės žinios, pravartu prisiminti šios mokslinės disciplinos kilmę. Matematika radosi arabų šalyse beveik tuo pat metu, kaip ir medicinos mokslas ir praktikos. Taigi, matematika yra ankstyvesnė už daugelį kitų žinojimo sričių. Tik vėliau, remiantis matematiniu mąstymu, išsivystė filosofija, dar vėliau tapusi mūsų dienas pasiekiančių lingvistikos, istorijos, gamtos, fizikos, chemijos mokslų pagrindu. Matematika – tai teoriniai modeliai ir jų taikymas skaičiuojant. Be matematinės nuovokos neįmanoma jokia filosofija. Loginiai pagrindai istoriškai diktavo filosofavimo struktūras ir taisykles.

Menkos matematinės kompetencijos mūsų dienomis yra netvarkingo, impulsyvaus ir nelogiško mąstymo prielaida. Ir technologijų, ir žmogiškųjų santykių srityse vis labiau esame pratinami ne nuosekliai galvoti, o tik reaguoti į aplinkos ir organizmo cheminių reakcijų impulsus. Kitaip tariant, mūsų mąstymas tampa panašus į šuns elgesį, kuriuo pastarasis sąlyginiu refleksu reaguoja į kintančias aplinkos sąlygas. Neįmanoma negalvoti, kad tokios situacijos signalizuoja apie naują atropologinį lūžį: formuojasi žmogiškumas, kuriam nereikalingos loginės proto operacijos, taigi, ir matematika. Šiai permainai tampant beveik visuotinei, ryškėja tai, kad individai ilgainiui bus daug labiau panašūs vienas į kitą, nes daugelį valdys beveik tapatūs algoritmai. Šie yra tiesiogiai susiję su matematikos sritimi. Jų svarba atskleidžia galimą netolimos ateities socialinę ir galios pasiskirstymo visuomenėje sanklodą: vieni žmonės algoritmus kurs, kiti pagal tuos kūrinius neišvengiamai gyvens.

Kad ir kiek Vilniaus universiteto ar Kauno technologijos universiteto mokslininkai didžiuotųsi savo pasiekimais ir absolventų karjeromis, aišku, kad Lietuva bus ta šalis, kuri naudosis kitose valstybėse sukurtais algoritmais. Vienas iš nedaugelio būdų grąžinti teorinio matematinio mąstymo galias ir prestižą mūsų padangėje yra ugdyti moksleivius taip, kaip dabar mokome vaikus muzikos: ne visus prievarta mokyti logiškai mąstyti, o pastebėti turinčius ypatingų gabumų. Ne masiniu išsilavinimu, o daug pasiekiančiais jaunais žmonėmis galime remtis, kai iškyla poreikis pasauliui siūlyti Lietuvoje ir ne vienoje kitoje šalyje taip nuvertintą teorinį mąstymą.

Masiniu lygmeniu matematinių kompetencijų menkumas atskleidžia prastėjančias mūsų vaizduotės, minčių formulavimo ir netgi sveikos nuovokos sutrikimų būsenas. Užtenka pasekti, apie ką svajojame, kiek mūsų žodžiai nutolsta nuo minčių, ir tampa aišku, kad primityvėjame ne per dešimtmečius, o per metus ar net mėnesius.

Vis dėlto Vakarų Europoje jau labai seniai tuo pačiu teoriniu mąstymu buvo pagrįsta tai, kad žmonių masė ar minia tikrai nėra mūsų gyvenimų verčių matas. Tai dar viena priežastis atsisakyti masinio egzaminavimo. Kuo mažiau mokyklose žudysime būsimajam matematikų elitui galinčius priklausyti vaikus, tuo būsime toliau nuo tamsybės, visapusio neraštingumo ir tiesiog lėto virsmo gyvūnais, neturinčiais gebėjimų nei analizuoti, nei lyginti, nei apibendrinti, nei mąstyti abstrakčiai. Stebėtina, bet netgi mūsų viešosios reakcijos į matematikos brandos egzamino rezultatus atskleidžia, kad iki refleksinių reakcijų į impulsus mums jau netoli – taip mąžta klasikine tradicija pagrįsto argumentavimo ir minčių dėstymo. Šis atvejis – ne vienintelis, kuriuo remiantis galima diagnozuoti žmogiškumo menkėjimą, siejamą ne vien su etiniais mūsų gyvenimų principais, bet ir su ontologija – atsakymais į klausimus, kas buvome, esame ir galbūt būsime.