MAUGLIS IŠ SOFOS LYGOS

Dabar yra išskirtinė situacija, kai labai sunku pasakyti, kas bus po dienos ar po savaitės. Visi tikimės geriausios baigties. Dėl to turime neeilinę galimybę pagalvoti apie savo poelgių sukeliamus padarinius ir pokyčius, kurie neišvengiamai paveiks arba jau veikia kiekvieną iš mūsų. Vienas tokių pokyčių – nuotolinis mokymas.

Pritariu tiems, kurie mano, kad mokslo metai turi tęstis, nes kitaip vaikai pavirs maugliais. Suprantu tuos, kurie per trumpą laiką pajautė kitokį mokyklos kasdienybės alsavimą namuose ir pradėjo piktintis tuo, ką pamatė, išgirdo ir t.t. Tokio nuotolinio mokymosi masto niekas nėra patyręs ir dėl to, esant šiai situacijai, yra visi teisūs. Visi nori greitų ir efektyvių sprendimų, kuriems priimti reikalingos patirties nėra. Dėl to bandymų ir klaidų kelias bus itin skausmingas tiek mokytojams, tiek mokiniams, tiek jų tėvams. Pasidalysiu kai kuriais pastebėjimais, kurie galbūt padės suvokti esamą švietimo situaciją ir peržengti sofos lygos ribas.

Pirmas pastebėjimas. Sutikime: paskelbtą karantiną suvokėme kaip laikiną mūsų gyvenimo reiškinį, kurio rekomendacijos privalomos tik iš užsienio grįžtantiems mūsų piliečiams. Dėl to mokinių džiugesys sužinojus apie neplanuotas atostogas neatspindėjo padėties rimtumo. Pajustą atsipalaidavimą dar labiau sustiprino neatsakingas švietimo sistemos pareigūnų kalbėjimas apie tai, kad nebus įpareigojančių sankcijų tėvams, jei jų vaikai nesijungs prie nuotolinių mokymosi platformų.

Labai gerai matyti, kas atlieka užduotis naudodamasis savo galva, o kas gebėjimu atlikti copy-paste veiksmus.

Dėl kompiuterių įsigijimo ir dalijimo jų neturintiems mokiniams irgi sukurta panaši situacija. Jei valstybė perka kompiuterį mokiniui ir neįpareigoja juo naudotis bei jį saugoti nei jo paties, nei jo tėvų, tai kodėl valstybė perka kompiuterius ir kokia tuomet nuotolinio mokymosi prasmė? Vadinasi, nuotolinio mokymosi algoritmas yra viena: laikinumas.

Pradinis sumanymas buvo labai paprastas. Mokyklos turėjo kažką sugalvoti, kad porą savaičių užimtų mokinius iki spėjamos karantino pabaigos. Tačiau dabar, kaip matyti iš šios dienos situacijos, vėliausia karantino pabaigos data nukeliama į birželio pradžią. Dėl to artimiausiu metu turėtų įvykti dokumentų, reglamentuojančių bendrojo ugdymo programų įgyvendinimą, korekcijos, kurios padėtų spręsti nuotolinio mokymosi metu atsiradusias problemas.

Antras pastebėjimas. Atostogos prieš nuotolinio mokymosi pradžią buvo tikrai ne geriausias sprendimas. Sutinku, kad nuotoliniam mokymuisi reikėjo pasiruošti. Tačiau, kaip ruoštasi? Jei tikėtume socialinių tinklų liudijimais, mokytojus užgriuvo lentelių pildymo vajus: ką ir kaip darysite, kaip informuosite mokinius ir tėvus atėjus valandai X. Visa tai gerai atitiko 1998/1999 mokslo metais vykusios krizės metu sukurtą precedentą. Atostogos mokiniams, o ne mokytojams.

Dauguma yra jau primiršę per 2008-ųjų krizę gimusį tuomečio švietimo ministro Gintaro Steponavičiaus kūrinį – mokytojų atlyginimų koeficientų žirkles ir jų veikimo padarinius. Dėl to mokytojai dalyvavo daugybėje nuotolinių seminarų. Po to atsisėdo ir prigalvojo užduočių. Geresnių, blogesnių, bet prigalvojo.

Ir štai atėjo valanda X. Situacija priminė filmo "Čiapajevas"(1934) epizodą, kai tvarkingai ir elegantiškai žygiuojantys baltagvardiečiai puola pasimetusius raudonuosius. Dabar įsivaizduokite mūsų mokinius, kurie atsipūtę ir atsipalaidavę po atostogų, pamato per dvi savaites kriziniu muštru virtualiuosiuose seminaruose apie nuotolinį mokymąsi dalyvavusių mokytojų kūrybinį proveržį visose įmanomose informaciniuose mokymo platformose. Vietoj poatostoginio įžanginio pokalbio laisva tema – krūva užduočių. Pirma mokytojų kūrybinio proveržio banga turėjo būti galinga, kuri palaipsniui pradėjo strigti dėl prasidėjusio darbo pagal principą copy-paste ir virtualiųjų pamokų metu kilusių nesklandumų kontratakų.

Trečias pastebėjimas. Prisiminkime viešą diskusiją, kaip nuo mokymo paradigmos, kaip viską aiškina ir ko reikalauja mokytojas, būtina pereiti prie mokymosi paradigmos, kai už savo žinias ir įgūdžius atsakomybę prisiima mokinys. Ši akimirka netikėtai išaušo. Kiekvienas mokinys greitai pajuto negailestingą mokėjimo mokytis kompetencijos alsavimą ir įvertinti savo žinių bei įgūdžių spragas. Tą patį galima pasakyti ir apie mokytojus. Visi pasigedo visagalio mokytojo aiškinimo, kuriam visose mokymo metodų poveikio tyrimuose suteikiamas mažiausias koeficientas. O dar prie viso to pridėkime virtualiųjų pamokų metu esančią distanciją tarp mokytojo ir mokinių bei kitas problemas, – pamatysime tikrai nekokį vaizdelį.

Šiandien mokytojams, mokiniams ir jų tėvams, sofos lygos ekspertams bei maugliams dar kartą reikia pabandyti suprasti, kas yra į rezultatą orientuotas pamokos uždavinys. Jį sudaro trys elementai: atlikimas, ką mokinys gebės padaryti, kokiomis sąlygomis arba kuo naudojantis ir kokiais kriterijais bus vertinama jo atlikta užduotis ar darbas. Tai yra rutina, apie kurią turėjo žinoti kiekvienas mokinys. Pastaroji rutina kiekvieną pamoką žymėjo mokinio savarankiškos veiklos ribas, kurios nuotolinio mokymosi metu dar padidėjo.

Vadinasi, mokytojo aiškinimas turi turėti apibrėžtą kontekstą, kurį dar reikia suderinti su virtualiosios pamokos vingrybėmis. Ir tai nėra paprasta. Kita vertus, vienos galimybės atsiveria, kai turi klasėje 15 mokinių, ir visiškai kitos, jei turi 30 mokinių.

Ketvirtas pastebėjimas. Sutikime, kad daugelis įsivaizdavo, jog nuotolinis mokymas bus kažkas lengva, kad galima bus išsisukti lengvais projektukais, naudojantis copy-paste gudrybėmis ir lietuvišku vikipedijos variantu. Be to, prisiminkime "paskutinės minutės" mokinius ir visus padejavimus "ar galiu atlikti kitą pamoką", "ar galiu pasikelti pažymį"; visus tuos mokinius, kurie nelankydami pamokų, bando išspręsti problemas per paskutinį pusmečio mėnesį ar savaites. Pagardinimui pridėkime sofos lygos supermamų ekspertines įžvalgas ir mauglius, kurie nesilaiko jokių džiunglių įstatymų. Atskirą poskonį suteiks eiliniai tinginiai, kurie, klasėje aptariant atliktas užduotis, tiesiog slepiasi už 3–4 moksliukų nugarų. Vadinasi, natūralu, kad nuotolinis mokymas ir mokymasis atrodys chaotiškai ir skatins iš naujo permąstyti daug jau stereotipais tapusių dalykų. Reikės laiko, kad nuotolinis mokymas įgautų pusiausvyrą tarp nežiniuko tingėjimo įveikimo ir moksliuko stropumo valdymo.

Penktas pastebėjimas. Kiekvienas dabar turime puikią galimybę suprasti tokią populiarią siekiamybę kaip kad ugdymo turinio individualizavimas. Po dviejų savaičių nuotolinio mokymosi labai gerai matyti, kas atlieka užduotis naudodamasis savo galva, o kas gebėjimu atlikti copy-paste veiksmus.

Tam, kad suprastumėte, apie ką kalbama, įveskite į visagalį "Google" vardą ir pavardę – Andrejus Gromyka, ir pažaiskite su lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Pamatysite akivaizdžius skirtumus turinio, kuriam suvaldyti reikia priemonių – užduočių, jų atlikimo stebėjimo ir rezultatų aptarimo. Viso to nėra. Čia atsiveria nauji medijų raštingumo vingiai ir su jais susiję pavojai. Kiekvienas gali laisvai prisėsti prie kompiuterio ar paimti telefoną į rankas ir paguglinti, tačiau gylis ir sudėtingumo lygis, kuriame jis norės nardyti, priklausys nuo kiekvieno asmeninio apsisprendimo. Ir šis apsisprendimas yra svarbiausias, ar kalbame apie nuotolinį mokymą, ar kasdieninį gyvenimą.

Šeštas pastebėjimas. Apie motyvaciją. Pateikiu interneto platybėse surastą psichologo mintį: "Esu tikras – jums vis dar ne visai suprantama, iš kur kyla motyvacija. Jūsų nuomone, kas pirma – motyvacija ar veiksmas? Sakydamas "motyvacija" pasirinkote nuostabiai logiškai. Deja, neteisingai. Pirma ne motyvacija, o veiksmas! Pirma turite imtis veiklos. Tada imsite jausti motyvaciją ir viskas vyks spontaniškai. Atidėlioti linkę žmonės dažnai painioja motyvaciją ir veiksmą. Kvailai laukiate, kol atsiras noras ką nors veikti." Apsisprendimas veikti mums atveria bandymų ir klaidų kelią, kuris tikrai bus nelengvas. Be to, turime surasti jėgų tam, kad neliktume amžinu Maugliu sofos lygoje.