Kultūros pasaulį pasiekė nauja karo Ukrainoje aido banga.

Kai svetur išsibarstę Rusijos menininkai darbdavių spaudžiami išgrynino savąją poziciją dėl Kremliaus agresijos, tiesos metui pribrendo ir vadinamasis rusų aukštasis menas. Toliau jį skaityti, groti, statyti, juo mėgautis? Primiršti iki ramesnių laikų? Visai uždrausti? O gal rinktis ketvirtąjį kelią, kuriuo jau seniai turėjome eiti: pasiryžti kultūros higienos seansui ir apsivalyti nuo Rusijos imperinių naratyvų ir apnašų.

Pastaroji procedūra nėra tokia skausminga ir sudėtinga, kaip atrodo. Štai Nacionalinė Londono galerija, reaguodama į visuomenininkų spaudimą, ištaisė prieš gerą šimtmetį garsiojo impresionisto Edgaro Degas įamžintoms, dešimtmečiais rusų šokėjomis vadintoms ukrainietėms grąžino jų tikrąją tautybę. Laisvojo pasaulio atstovams, pastaruosius metus permąstantiems savo pačių imperinės politikos padarinius, prabilusiems net apie trofėjų grąžinimą buvusioms dominijoms, nebuvo sunku pakeitus paveikslo parašą atkurti istorinį teisingumą. Nesunku būtų ir mums. Ypač, jei pagaliau prisimintume tautų kalėjimu ne be reikalo vadintos Rusijos imperijos istoriją ir tai, kad rusiškąja kultūra neretai vadinta rusakalbė kultūra, sugėrusi šimtų tautų kultūrinius kodus.

Tokie mūsų pasirinkimai niekaip nepažemintų net labiausiai grynakrauju rusu save laikančio žmogaus.

Reikšmingam žingsniui šiame kultūros dekolonizavimo kelyje – sovietmečio rudimentą Lietuvos rusų dramos teatrą – perduoti visoms tautinėms mažumoms, regis, jau pasiryžta. Svarbu nesustoti. Pravalyti repertuarus nuo carus šlovinančių dramų ir operų, iš senos Poltavos kazokų giminės kilusį Mykolą Gogolį liautis vadinus Nikolajumi; minint marinistą Ivaną Aivazovskį, prisiminti, kad šiaip jau jis yra Kryme gimęs armėnas Ovanesas Gaivazianas; lenkų kilmės ukrainiečio Kazimiro Malevičiaus, ukrainiečių aviakonstruktorių Igorio Sikorskio ir Serhijaus Korolivo, XX a. baleto dievo Serhijaus (Serge'o) Lifaro nesubanalinti iki rusų. Tokie mūsų pasirinkimai niekaip nepažemintų net labiausiai grynakrauju rusu save laikančio žmogaus. Tiesiog mes patys pagaliau atsikratytume fantominio vergystės jausmo, kai bėgti bijoma net ir atrišus pančius.