NAMELIS PAKISTANO PRERIJOSE

Kadaise Pakistano mieste Abotabade driekėsi tūkstančio trijų šimtų metrų kelias. Jo gale daugelį metų plytėjo tušti niekam nereikalingos žemės plotai. Vieną dieną juos kažkas įsigijo. Netrukus ten atsirado pastatas. Trijų tūkstančių penkių šimtų kvadratinių metrų plotą apimančią tvirtovę sudarė trijų aukštų gyvenamasis namas ir jį supančios 5,5 metrų aukščio betono sienos. Sienų viršūnes dabino spygliuota viela.

Namelis Pakistano prerijose

Leonas Dykovas

Kadaise Pakistano mieste Abotabade driekėsi tūkstančio trijų šimtų metrų kelias. Jo gale daugelį metų plytėjo tušti niekam nereikalingos žemės plotai. Vieną dieną juos kažkas įsigijo. Netrukus ten atsirado pastatas. Trijų tūkstančių penkių šimtų kvadratinių metrų plotą apimančią tvirtovę sudarė trijų aukštų gyvenamasis namas ir jį supančios 5,5 metrų aukščio betono sienos. Sienų viršūnes dabino spygliuota viela.

Norėdamas patekti į šį kompleksą, žmogus turėdavo praeiti dvejus vartus ir juos jungiantį tunelį. Gyvenamosiose patalpose buvo labai mažai langų. Namas neturėjo nei telefono, nei interneto ryšio. Vidinėje komplekso teritorijoje buvo auginami triušiai, vištos ir galvijai. Čia taip pat buvo galima rasti daržovių sodą. Jame augo bulvės, kopūstai ir laukinės kanapės.

Šiek tiek toliau driekėsi tuopomis apsodintas plotas. Komplekso žemės ūkį tvarkė vietinis valstietis. Vėliau jis tvirtino niekada neįžengęs į patį pastatą ir nematęs jo tikrojo šeimininko.

Tvirtovėje tūnančių žmonių ryšius su išoriniu pasauliu palaikė du jauni vyrai. Jie buvo vieninteliai namo gyventojai, pažįstami kaimynams. Broliais prisistatantys pasiuntinukai dažnai lankydavosi vietinėse parduotuvėse. Ten jie pirkdavo "Nestle", "Coca Cola" ir "Pepsi" produktus, taip pat duonos, datulių, riešutų, kiaušinių, alyvuogių aliejaus, džiovintos mėsos, konditerijos gaminių, daug geros kokybės muilo ir šampūno. Sakoma, kad produktų būdavo imama tiek, kad prasimaitintų ir nusipraustų bent dešimt asmenų.

Komplekso gyventojai veikiausiai ne itin jaudinosi dėl klimato atšilimo, tad savo šiukšles ir kitas atliekas ten pat vietoje sudegindavo. Akivaizdu, kad name tūnantys asmenys kažko bijojo, mat jų gyvenimo būdas liudijo apie desperatišką troškimą pasislėpti.

Ekspertai kelia prielaidą, kad namo gyventojai bijojo masonų. Teigiama, kad jie įtarė esą stebimi rūsčios padangėse skrajojančios masonų akies. Namo teritorijoje augantys medžiai buvo pasodinti taip, kad paslėptų grynu oru išėjusį pakvėpuoti komplekso šeimininką. Augalų paūksmė turėjo užstoti jo veidą nuo šalto, visą Žemės rutulį stebinčio kosmoso palydovų žvilgsnio.

Išvykdami į platųjį pasaulį tvarkyti šeimininko reikalų, broliai nuvažiuodavo ne vieną kilometrą ir tik tada įdėdavo akumuliatorius į savo mobiliuosius telefonus. Matyt, jie ne ką teišmanė apie moderniąsias technologijas ir tikėjo, kad šiuo keistu triuku jiems pavyks suklaidinti savo priešus. Broliai dar nežinojo, kad jie jau yra atidžiai stebimi masonų slaptųjų tarnybų.

Vienas brolių žmonėms prisistatydavo esąs Abu Ahmedas al-Kuwaitis. Vėliau šį vardą ar pseudonimą masonams pasakė jų agentų sugauti ir tardyti namo šeimininko bendrai. Iš pradžių masonai abejojo, ar tai tikro žmogaus vardas, tačiau netrukus Abu Ahmedas padarė mirtiną klaidą. Jis paskambino masonų slaptųjų tarnybų stebimam asmeniui.

Šis skambutis neliko nepastebėtas, tad netrukus broliai, patys to nenorėdami, atvedė savo priešus prie didelio ir paslaptingo namo, kuris Abotabade išsiskyrė iš aplinkos savo dydžiu ir gyventojų paslaptingumu. Masonai greitai suprato, kad šiame komplekse veikiausiai gyvena ir slepiasi itin svarbus jų ieškomas asmuo.

Dabar slaptųjų tarnybų darbuotojams liko nustatyti, kas jis. Kosmose skrajojantys palydovai gali stebėti visą Žemės rutulį, tačiau net jie negali įsiskverbti per namo sienas ir pažvelgti jų gyventojams tiesiai į akis. Norėdami nuplėšti paslapties skraistę, masonų agentai turėjo nusileisti ant žemės ir kuo labiau priartėti prie paslaptingojo statinio.

Manoma, kad iš pradžių jie pasitelkė specialų, radarų išvengti galintį bepilotį orlaivį "Lockheed Martin RQ-170 Sentinel". Ši šnipinėjimo priemonė leido masonams pažinti namo gyventojų kasdienybę per gerokai intymesnę prizmę, tačiau net tai nepateikė atsakymų į agentus kankinančius klausimus.

Siekdami atskleisti statinio paslaptį, masonų agentai išsinuomojo netoliese buvusias patalpas ir pradėjo itin atidžiai stebėti pastatą bei jo gyventojus. Ekspertai tiki, kad šių tyrinėjimų metu buvo panaudotas specialus lazeris, kuris it George‘o Soroso (1930) žvilgsnis gali perskrosti bet kurio pastato sieną ir už jos vykstančius virpesius paversti garsu.

Vėliau vietiniai gyventojai BBC žurnalistams pasakojo, kad namo kaimynystėje pradėjo lankytis nepažįstami, tvarkingai apsirengę žmonės. Jie teigė esą sužavėti miesto architektūros ir trokštantys pastatyti kažką panašaus arba įsigyti nekilnojamojo turto šioje gyvenvietėje. Kai kurie net prašė parodyti pastatų planus.

Ore ir žemėje vykę informacijos rinkimo darbai atskleidė, kad name kartu su šeima ir broliais prisistatančiais parankiniais gyveno paslaptingas aukštaūgis vyriškis. Jis beveik niekada neišvykdavo iš komplekso teritorijos, tačiau itin dažnai išeidavo iš gyvenamojo namo pasivaikščioti po vidinius tvirtovės kiemus. Aukštos tvoros ir lauke augantys medžiai slėpė jo veidą ir neleido agentams identifikuoti tikslios tapatybės.

Šį žmogų namo stebėtojai praminė "Žygeiviu" (The Pacer). Agentai suprato aptikę kai ką itin svarbaus, tačiau jie negalėjo būti visiškai tikri, ar tai iš tiesų jų ieškomas taikinys Numeris Vienas. Norėdami gauti patvirtinimą, jie išsiuntė vietinį gydytoją, kad šis pasibelstų į tvirtovės vartus ir pasiūlytų jos gyventojams dalyvauti vakcinavimo programoje. Agentai tikėjo, kad šiuo būdu pavyks gauti komplekse apsistojusių žmonių DNR pavyzdžius, tačiau duris atidarę asmenys veikiausiai netikėjo skiepų nauda ir gydytojo paslaugų atsisakė.

Nors tapatybės patvirtinimas nebuvo gautas, masonų vadovybės įtarumas dar labiau išaugo. Po ilgai trukusių diskusijų jie nusprendė, kad yra tik viena priemonė, galinti atskleisti namo paslaptis, – tai šturmas.

Iš pradžių svarstyta sulyginti pastatų kompleksą su žeme, vėliau galvota ir apie bendrą masonų bei Pakistano tarnybų reidą. Galiausiai nuspręsta pasinaudoti Šeštosios JAV jūrų ruonių komandos paslaugomis.