NAUJIEJI VIDURAMŽIAI

Iš nacionalinio transliuotojo laidoje dalyvavusio naujojo sveikatos apsaugos ministro lūpų išgirdęs, kad be chaoso pandemijos fronte iš savo pirmtako jis paveldėjo ir nepadoriai mažą užsakytų vakcinų krepšelį, tūlas bendrapilietis galėjo paspringti vėlyvos vakarienės kąsniu.

Negana to, kad buvusieji valdantieji rinkimams labiau ruošėsi nei antrajai pandemijos bangai, kad laiku neįvedę apribojimų šalį pavertė antruoju bergamu, pasirodo, jog viešai kalbėdami apie planuojamas 2 mln. vakcinos dozių pasirūpino viso labo 9 750. Padalinus perpus, atmetus dėl vietinių force majeure neišvengiamai nurašomus egzempliorius, tampa akivaizdu, kad artimiausiu metu nepajėgsime paskiepyti ne tik labiausiai pažeidžiamų gyventojų grupių. Panašu, kad net medikų kolektyvai turės traukti burtus ir it kokie sovietmečio darbininkai bandyti laimę prieššventinėse žirnelių, majonezo ir vištų dalybose. Likusiems nelaimėliams teks laukti jau net ne velykinio, bet Joninių stebuklo – kada, kiek ir kokios vakcinos gausime su antrąja ir vėlesnėmis siuntomis, oficialiai niekas negali pasakyti.

Naujoji vyriausybė bus priversta ir taip deficitinę energiją bei biudžeto pinigus skirti šioms erezijoms gesinti.

Kita vertus, šis laukimo periodas gali būti ir naudingas. Kai kuriems bendrapiliečiams tai bus galimybė galutinai apsispręsti, ar jie tiki žmonijos progresu, ar ne. Ar jų buitį lengvinantys išmanieji įrenginiai, raukšles lyginančios botulino nuodų injekcijos, dantų implantai tikrai gali būti materializavęsi nuomonės formuotojų sapnai, ar vis dėlto remiasi nuobodžių mokslininkų atradimais – tokie pat kaip ir naujoji vakcina. Neseniai paskelbto Lietuvos socialinių tyrimų centro duomenimis, pripažįstančių skiepijimosi naudą ir ją neigiančių yra beveik vienodai. Apie 43 proc. – už ir apie 43 proc. – prieš. Įvertinus visas viešas diskusijas, kad viruso arba nėra, arba jis – eilinis farmacininkų, Baltųjų rūmų ar neįvardijamų jėgų produktas, po socialinius tinklus platinamas maniakiškai detalias COVID-19 statistikos analizes ir pseudomokslinius postringavimus apie natūraliąją atranką su siaubu konstatuoji, kad tie 43 proc. netikinčiųjų nėra tokie jau beraščiai. Net jei ne visi jų skiria virusus nuo bakterijų, o mokslinius argumentus laiko tik nuomone, su kuria esą ir sakosi nesutinką. Antroji siaubo banga užklumpa suvokus, kad naujoji Vyriausybė bus priversta ir taip deficitinę energiją bei biudžeto pinigus skirti šioms erezijoms gesinti. Prie viešų higienos pamokų ir maldavimo nekišti nosies iš namų ar bent iš po kaukės, teks skleisti ir maldeles apie skiepus – žmoniją nuo išnykimo ne sykį išgelbėjusį fenomeną. Būtų žiauru, jei tokios tikslinės informacinės injekcijos padėtų ne visiems ir galiausiai iš tikrųjų tektų kalbėti apie natūraliąją atranką.