(NE)ŠVENTINĖ LAIMĖ

Žinau, negražu įsistebeilyti, bet dievaž nesusilaikau, nugirdusi vieną pokalbį, patyrinėti – ir kas gi tos moterys? "Kaip švęsi laisvadienius?" – klausia viena, turėdama mintyje Valstybės dienos prailgintą savaitgalį. "Dirbsiu. Už laisvadienius gerai moka. Geriau dabar paarsiu, bet žiemą kaip žmogus Egipte pailsėsiu", – atsako kita. Spėju nuskenuoti: moterys – kaip moterys, netgi, sakyčiau, patrauklios, malonios išvaizdos. Jaunos. Ir, ko gero, turinčios vaikų, kuriems, kaip ir jų tėvams, ar laisvadienis, ar Valstybės diena – koks skirtumas... Kodėl tądien keliamos trispalvės, kodėl pasaulio lietuvius sujungia "Tautiška giesmė" ir kas išvis tas karalius Mindaugas, jiems nerūpi nei Liepos 6-ąją, nei prieš ar po.

Nereikia savęs apgaudinėti. Ne visa Lietuva iš širdies pasineria į vieno iš trijų valstybės gimtadienių šventimą. Vieniems tai – prisidurta prie atostogų dienelė, kitiems – proga, jei ne "paarti", tai bent susitvarkyti kasdienius reikalus, tretiems ar Mindauginės, ar Joninės – kad tik taurelę pakiloti, o ketvirtiems išvis atsibodo švęsti, nes ir Vasario 16-ąją, ir Kovo 11-ąją, ir Liepos 6-ąją – "tas pats per tą patį".

Žinoma, galima dejuoti, kad visų švenčių scenarijai – nugroti. Šv.Mišios, iškilmingi paminėjimai, koncertai, laužai, bėgimai, viena kita pilietinė iniciatyva – taip minėti valstybines šventes Lietuvoje tapo įprasta. Ir jei patys nepripildysime jas turinio, nepadės nė išradingiausi scenarijai ar renginių gausa.

Ne valstybės, visuomenės, mokyklos, o visų pirma tėvų pareiga išmokyti vaiką, kad valstybinė šventė – ne Išsikepk šašlykų ar Apsipirk Lenkijoje diena. Iškalus svarbiausias savo istorijos datas, reikšmingiausias tautos žmonių pavardes, piliečiais netampama. Jie gimsta šeimoje, kur tėvai augina Lietuvą vaiko širdyje. Gal nusiveža į Kernavę, senąją Lietuvos sostinę, gal suburia šeimą ir draugus pažymėti ne tik savo, bet ir valstybės gimtadienį. Ir taip labiau už visas valdiškas kalbas pasako, kad švęsdami valstybines šventes kaskart švenčiame savo laisvę.