OSAMA. DANGIŠKOJI KOMEDIJA

Manoma, kad tai įvyko nykią nuobodžių 2011 metų gegužę. Žmonijos proletariatų sluoksniuose vis dar sklandė kalbos apie britų princo Williamo (1982) ir skrydžių dispečerio dukters Catherine‘os (1982) vedybas, o viso pasaulio lunatikai, it pakvaišę, ruošėsi apokalipsei, kuri, anot actekų, turėjo ateiti 2012-aisiais.

Šiuo metu niekas negali pasakyti, ar tada labiausiai medžiojamu individu tapęs turtingiausio Saudo Arabijos žmogaus, statybų magnato, sūnus Osama (1957–2011) domėjosi britų karališkosiomis jungtuvėmis. Žinoma tik tiek, kad jis itin dažnai mėgdavo pasivaikščioti po savo slėptuvės sodą.

Kieme augantys medžiai saugojo jo veidą nuo budrių nepilotuojamų lėktuvų ir kosmoso palydovų akių. Jų padedami Osamos priešai stengėsi aptikti ekstremisto Nr. 1 pėdsakus. Gaivus medžių pavėsis ir aukštos kiemą supančios sienos turėjo pripildyti Osamos egzistenciją slogia melancholija, verčiančia bėglį susimąstyti apie praėjusias gyvenimo dienas, nuveiktus darbus ir nužudytus žmones.

Gimė jis veikiausiai 1957 m. kovo 10 dieną Saudo Arabijos sostinėje Rijade. Nors Osamos tėvo, statybų magnato, šaknys plytėjo Jemene, Mohammedas (1908–1967) sugebėjo tapti turtingiausiu Saudo Arabijos žmogumi, itin artimu karališkajai valstybės šeimai. Jis turėjo 22 žmonas, kurios pagimdė net 56 vaikus – Osama tebuvo vienas jų.

1967 m. statybų magnatas Mohammedas žuvo lėktuvo katastrofoje. Sklandė kalbos, kad tai įvyko dėl amerikiečio lakūno klaidos.

Osama turbūt įtarė esąs stebimas ir sekamas, tačiau jis negalėjo žinoti, kad Jungtinių Amerikos Valstijų slaptosios tarnybos jau rado jo slėptuvę. Jis net nenujautė, kad priešas ruošiasi lemiamam smūgiui.

Vieną popietę prie sode sėdinčio Osamos priėjo netikėtas svečias – Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924).

"As-salamu alaykum", – pasisveikino žymiojo bolševiko iškamša.

"Kas tu toks? Kaip čia patekai?" – neatsakęs į pasisveikinimą rėžė Osama svečiui arabiškai.

"Puikiai žinai, kas aš. Neklausk manęs, kaip aš čia patekau. Geriau paklausk manęs, kodėl aš čia esu?" – pasilenkęs ir iškėlęs į orą pirštą šeimininkui rusiškai tarė Vladimiras Iljičius.

"Kodėl tu čia esi?" – paklausė Osama.

"Kodėl aš čia neturėčiau būti?" – atkirto mumija.

Osama nieko neatsakė. Jis ilgai žiūrėjo į svečią. Galiausiai šis ėmė kalbėti.

"Atėjau pas tave, kad praneščiau svarbią žinią. Tau liko vos kelios valandos. Veikiausiai tikiesi, kad už savo veiklą būsi apdovanotas, tačiau tavęs laukia sunkios kančios ir vargai. Tu nebeturi laiko savo kaltei atpirkti ir net jeigu jo būtų, joks geras darbas nesumažintų tavo nuodėmių naštos", – paaiškino mumija.

"Aš esu geras musulmonas", – pasakė Osama.

"Tu žudei ir gundei kitus daryti tą patį. Sakei, kad žudydami kitatikius jie gaus vietą prie paties Dievo ir galės mėgautis narkotikais bei seksu. Jie ne tik žudė kitus, bet ir nusižudė patys. Dėl šio precedento pragaro teisinę sistemą ištiko krizė. Smurtautojai ir savižudžiai kali už skirtingus nusikaltimus, skirtinguose pragaro skyriuose, tačiau joks metafizinės teisės ekspertas iki šiol negali pasakyti, kur įkalinti tavo ekstremistus. Tikslius tavo nusikaltimus įvardins Dangiškasis teismas. Jis paskirs bausmę. Jeigu norėsi, galėsi naudotis nelabųjų advokatų paslaugomis, tačiau nerekomenduoju to daryti", – kalbėjo Iljičius.

"Kodėl?" – paklausė Osama.

"Mane patį Viešpaties Dievo prokurorai kaltino erezija, tad aš nusprendžiau pasinaudoti teisininkų kompanijos "Belzebubas ir partneriai" paslaugomis. Viskas baigėsi tuo, kad mano advokatai mane patį apkaltino smurtu prieš gamtą. Proceso metu jie išvystė idėją, kad socializmas ir kitos kairiosios ideologijos prieštarauja žmogaus prigimčiai. Teismas su tuo sutiko ir prisiekusieji man skyrė sunkesnę bausmę žemesniame pragaro rate, nei norėta iš pradžių. Dėl to kalti mano advokatai! Mane uždarė kartu su sodomitais. Jie vis vaikšto dienų dienas ratu ir keistai žiūri į tolį, o aš vis galvoju apie švelnias Nadieždos (1869–1939) rankas ir stangrų Inesos (1874–1920) pasturgalį, tačiau nieko negaliu pakeisti!" – ėmė rėkti Vladimiras.

Abu pašnekovai šiek tiek patylėjo.

"Žemėje vykstantys ekonomikos neramumai pasiekė patį pragarą. Jo biudžetą dabar graužia deficitas. Kalinių išlaikymui ir kankinimui trūksta lėšų. Dėl šios problemos Dangaus senatas sutiko daliai nusidėjėlių suteikti politinį prieglobstį ir perkelti juos į skaistyklą. Ypač daug išvyksta iš limbo. Visada sakiau, kad limbo idėja yra absurdiška. Jeigu žmogus yra geras, net ir nebūdamas krikščioniu, jis privalo atsidurti Danguje. Žinai, kas atsidūrė limbe? Nepatikėsi. Levas Davidovičius (1879–1940). Ėjau kaip tik pas tave ir išgirdau: "Pone Bronšteinai, ką čia darote? Jums buvo išsiųstas įsakymas prisistatyti į pirmąjį skaistyklos svarstymo padalinį." Atsisukau ir pamačiau – pats Levas su kirtikliu galvoje svirduliuoja. Jis vis žiūrėjo išpūtęs akis į priskridusį archangelą Gabrielių ir staiga jam ištarė: "Pasiklydau." Man buvo pažadėtas bausmės sušvelninimas ir perkėlimas į aukštesnį skyrių, jeigu atversiu tave į krikščionybę. Privalai atsiversti ir maldauti Viešpaties atleidimo. Tai tavęs neišgelbės, tačiau sumažins kančių naštą", – pasakė bolševiko mumija.

"Į kurį skyrių tave pažadėjo perkelti?" – paklausė Osama.

"Į godžiųjų. Jame sėdį patys amoraliausi kapitalizmo atstovai. Aš ne tik atsidursiu arčiau Nadieždos ir Inesos, bet ir pagaliau gausiu progą įgyvendinti savo idėjas. Kurgi dar daugiau kurti socializmą, jeigu ne pačioje priešo irštvos širdyje?" – retoriškai paklausė Vladimiras Iljičius ir išnyko.

Netrukus Osama atmerkė akis. Buvo gili naktis. Jis gulėjo lovoje šalia jaunesniosios savo žmonos. Prabėgo kelios minutės, ir Osama išgirdo pastatui nebūdingus garsus. Atrodė, kad namuose vyksta kažin koks sujudimas.

Netrukus pasigirdo klyksmai ir šūviai. Susijaudinęs Osama išlipo iš lovos ir nuėjo prie laiptų. Čia jis susidūrė su nepažįstamais ginkluotais žmonėmis. Jų akys švytėjo žalia spalva.