Atrodo, jau istorija tampa lietuviškojo roko atstovų kalėdinės dainos. Pripildytos (lyg ir to meto rezistencinės) realybės, jos be šventinio patoso pareiškia apie purvą iki kelių, kaip ir besikalančią kulką iš radijo antenos. Manau, per šiųmetines šventes galime ne tik skęsti jau įprastame kalėdinių garso takelių šurmulyje, bet pasigarsinti savo ausines, kompiuterius, telefonus, muzikos centrus ar panašius įrenginius ir pasiklausyti kaip "nuo antkapių pakyla tarsi sielos baltos varnos."

Na, ir jei metų gale sumuosime mūsų dar vienus nešvęstus ir išgyventus metus, pirmiausia galėtume pradėti nuo kasmečių karštligių. Šiemet jų turėjome gausiai.

Kažin ar galėjo dar kas įkyriau įlįsti į galvą nei netylančios rinkimų kampanijos. Privalai pasirinkti. Ir aš / mes renkamės. Kaip pasakyta. Kas kas vakarą žiūrėjo debatus, kas gilinosi į partijų programas, kas skubėjo pasidaryti asmenukę balsavimo dieną. Visi užgniaužę kvapą tikėjomės, o ir tikimės bei tikime savo sprendimų svarba. Šioje vietoje galiu tik konstatuoti. Nenumaldoma rinkimų karštinė buvo užvaldžiusi iki kaulų smegenų. Tačiau, kaip atėjo, taip ir praėjo. Kaip ir viskas. Kaip ir visos kitos juodų penktadienių, šventinių dovanų, naujamečių planų ir t.t., ir pan. karštinės.

Joms nuslūgus, toliau liksime laukti savo Godo. Ir čia nekalbu apie iki kaulų smegenų prasigraužusias pažadų banalybes. Bet tiesiog apie toliau į savo vagą grįžtantį laukimą. Žinoma, iki kitos visuotinės karštinės kokiu nors dar vienu karštligišku klausimu. Ką ir kalbėti, metai kaip metai, buvo kupini nerimo, laukimo, visuotinių netekčių ir, žinoma, simbolinių realijų. Netylant tikroms ir alegorinėms patrankoms metas prieš šventes buvo nužymėtas tragiškais paskutiniųjų Kalėdų ženklais. Kam mugėje, kam lėktuve. Be to, ir Kalėdų hito atstovo netektimi.

O pas mus žadama kovoti su alkoholizmo baubais. Be abejo, vienintelė prevencija yra draudimas ir koks nors kuo labiau su kvarbatkėlėmis akcijų naikinimas, specializuotos parduotuvės, o jei alkoholio negana, keisime gyvenimo būdą – uždrausime plastikinius puodelius ar dar kokią nors kažin ar esminę smulkmeną. Toks tad veiksmų planas prieš šventes. Toks tad mūsų neatvykstantis Godo Karmėlavos oro uoste.

Be to, dar griūva Gedimino kalnas. Yra tokia legenda apie kalne miegančią nenugalimą kariuomenę, kuri bus pažadinta tik tada, kai iškils mirtinas pavojus Lietuvai. Na, ir ko gi ne dar viena simbolika, gal teks keltis kariuomenei iš savojo sąstingio. O gal ir ne. Gal legendą paliksime legendoms, o kalnui supilsime kapą.

Bet viskas dabar tėra dar vienos praeities, praeinančio laiko ir naujų kasmečių rezoliucijų valdose. Dabar galime pradėti pildyti naujamečių pažadų lapelius asmeniškai reziumuodami savo metus. Nes nuo dvyliktojo dūžio tapsime kitokie. Tikrai geresni, tikrai gražesni, tikrai praeities, dabarties ir ateities dvasios įkvėps mus naujiems darbams. O gal ir ne, bet per šventes svarbu tikėti. Nes juk kas kitas, jei ne tikėjimas šviesesniu rytojumi įkyriai varo į priekį. Tad metas kraustyti silkes nuo stalo, įsitraukti į nesibaigiančias fejerverkų akcijas ir dar nugriebti kol kas specializuotose parduotuvėse neįkalinto šampano.

Pasaulis sukasi, su juo ir mes kartu. Žadėkime ir būkime pažadėti. Juk kartais norisi pabūti banaliai laimingiems. Tokie ir būkime ne tik prie mišrainėmis nukrauto stalo. O aš linkiu prisiminti "Kardiofoną" ir jų "Kalėdinę eglutę". Dar neatėjus pažadėtiems Naujiesiems, šiuos metus galime baigti. Tad:

Pakabinkit ant eglutės neramios tylos girliandą.

Sprangią naikintuvų tylą

Užrakintą po žeme.

Pakabinkit, pakabinkit

Ant kalėdinės eglutės

Sprangią naikintuvų tylą

Užrakintą po žeme.