PASKUTINIS TANGO MANHATANE

Įsijungė kino filmų projektorius, ir tamsioje salėje pakabinta drobė atgijo. Amerikiečiu tapęs anglas, antros kartos imigrantas Peteris stebėjo, kaip Aleco Baldwino (1958) vaidinamas Jamesas Haroldas Doolittle‘as (1896–1993) kažką aiškina išgalvotam Beno Afflecko (1972) personažui.

Rūsčius viršininko svaičiojimus keitė patriotinis patosas ir tėviškas rūpestis. Filmą žiūrinti Peteris pajuto nuobodulį. Galvoje ėmė kirbėti mintis, kad šiame filme nebus nieko gero ar įdomaus. Jis jau norėjo čiupti televizoriaus pultą ir perjungti kanalą, bet prisiminė sėdįs kino salėje.

Nuobodulį pakeitė bejėgystė. Staiga Peteris pastebėjo, kad pro kino teatro salės sienas sunkiasi vanduo. Iš pradžių vanduo skverbėsi lėtai, lašelis po lašelio, tačiau kiek vėliau jis pradėjo tekėti itin intensyviai. Staiga pastato sienos su trenksmu įskilo ir pro jas ėmė veržtis dar daugiau vandens.

Iš kino projektoriaus ėmė kilti dūmai, vėliau pasirodė ir atvira liepsna. Salėje sėdėję žmonės pradėjo šaukti, aikčioti ir bėgioti, tačiau Peteris neturėjo nei valios, nei fizinių jėgų atsikelti ir lėkti kartu su jais. Atsibudo jis anksti ryte, išpiltas šalto prakaito. Po sapnuoto košmaro Peteris nebegalėjo užmigti.

"Šią naktį sapnavau to naujo filmo apie Perl Harboro užpuolimą peržiūrą", – vėliau gerdamas kavą prasitarė antros kartos imigrantas, anglas Peteris savo airių ir vokiečių kilmės sutuoktinei Susannai.

"Filmas buvo prastas?" – paklausė žmona, iš juoko vos nepaspringusi kava.

"Siaubingas. Atrodė, kad pats kino projektorius negali jo pakęsti. Jis užsidegė. Vėliau visa kino salė pradėjo griūti. Žmonės ėmė bėgioti. Aš taip pat norėjau bėgti, bet negalėjau atsikelti", – vos juntamu Jorkšyro akcentu pasakė Peteris.

Jis kiek patylėjo ir, kaip pridera tikram anglui, nieko nematančiomis akimis pažvelgė į virtuvės grindis. Išgėręs kavą, Peteris atsisveikino su kitais namų gyventojais ir išvyko į darbą. Už automobilio lango aušo nauja 2001 m. rugsėjo diena.

Jungtinės Amerikos Valstijos jau kelis mėnesius turėjo naują prezidentą. Vieni šaipėsi iš jo teksasietiško elgesio ir kalbėsenos, kiti pyko dėl skandalingai laimėtų rinkimų.

Staiga Peteris prisiminė Billą (1946), Monicą (1973) ir jų aistringą politinį tango, šoktą ant Ovalinio kabineto stalo. Nuo skandalo buvo praėję vos keleri metai, tačiau Peteriui atrodė, kad tai vyko visiškai kitame gyvenime kartu su Vietnamo karu.

"Kokie laikai, tokie ir prezidentai", – sarkastiškai pagalvojo Peteris.

Jis buvo niekam neįdomus tarnautojas, einantis banko viceprezidento padėjėjo pareigas. Tai reiškė, kad, be įprastų darbų, Peteriui dažniausiai reikėdavo nešioti aukštesnes pareigas užimantiems kolegoms kavą. Taip pat jam tekdavo užsakinėti komandiruotėms reikalingus lėktuvo bilietus ir ieškoti padoraus baro mieste (pageidautina su striptizo programa), į kurį būdavo vykstama.

Pareigos nebuvo tos, kuriomis galėtų didžiuotis penktą dešimtį baigiantis baltasis vyras, tačiau jos teikė stabilias pajamas ir leido priklausyti žemesniesiems pasaulio elito sluoksniams. Peterio darbovietė stūksojo prestižinėje žemutinio Manhatano vietovėje, Niujorke. Jos biurų patalpos buvo įkurtos 415 metrų aukščio dangoraižyje, šalia kurio stovėjo kitas, vos pora metrų aukštesnis pastatas.

Kūrybingumo stokojantys kairieji intelektualai šiuos "dvyniais" vadinamus statinius lygino su Senojo Testamento Babelio bokštu. Kiekvienas doras kairysis savo širdimi jautė, kad laisvosios rinkos ekonomikos pranašumus reprezentuojančius aukštus pastatus būtina tapatinti su nuodėmingumą simbolizuojančiu mitologiniu statiniu.

Idėjos papuošti Niujorką Pasaulio prekybos centro kompleksu kilo labai anksti, tačiau pirmieji žingsniai buvo žengti tik XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai projektu susidomėjo sąmokslų teoretikų mėgstamos Rockefellerių šeimos atstovai. 1966 m. prasidėjo darbai ir po ketverių metų buvo baigtas pirmasis bokštas.

1974 m. rugpjūčio 7 d. rytą į dangoraižius pažvelgę niujorkiečiai išvydo ore tarp naujųjų statinių vaikštantį žmogų. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo nelegalus prancūzų lyno akrobato Philippe‘o Petito (1949) pasirodymas.

1975 m. vasario 13 d. šiauriniame bokšte kilo gaisras. 1993 m. vasario 26 d. popietę šiaurinio bokšto garaže nugriaudėjo sprogimas. Jo organizatoriai veikiausiai tikėjosi, kad sunaikinus 680 kilogramų sprogmenų prikrautą furgoną bus išbalansuoti šiaurinio bokšto pamatai ir šis virsdamas nugriaus savo pietinį brolį.

Atsakomybė už šešis žmones pražudžiusį ir daugiau nei tūkstantį sužalojusį išpuolį buvo priskirta pakistaniečiui Ramziui Yousefui (1967/1968). 1995 m. jis buvo suimtas Pakistane ir išgabentas į JAV. Teigiama, kad Ramzis nemėgo žydų. 1998 m. sausį teismas R.Yousefą pripažino kaltu.

Po kelių dienų Pasaulio prekybos centrą sukrėtė naujas įvykis – Amerikos banko ("Bank of America") apiplėšimas, kurio metu buvo pagrobti beveik du milijonai JAV dolerių.

Rytinėje valstijų pakrantėje vis dar buvo ankstus rytas, tačiau Peteris jau porą valandų sėdėjo savo kabinete. Staiga pasigirdo kurtinantis trenksmas ir visas Peterio darbovietės pastatas suvirpėjo. Pradėjo lankstyti biure buvę žmonės, jie kažką sakė vieni kitiems ir aikčiodami žvelgė pro langus.

Amerikiečiu tapęs anglas suprato, kad netoliese įvyko kažkas svarbaus. Jis nukreipė žvilgsnį nuo žmonių ir, pasisukęs į langą, išvydo milžinišką keleivinį lėktuvą, kuris skrido įtartinai žemai. Oro laineris buvo tolokai, tačiau Peteris staiga suprato, kad transporto priemonė juda link pastato.

Lėktuvas buvo ranka pasiekiamas, kai Peteris užsidengęs ausis puolė po savo kabineto stalu. Pasigirdo naujas trenksmas, tačiau gerokai stipresnis ir garsesnis.

"O, Dieve, neleisk man mirti! Padėk man išgyventi, nes aš pats neturiu jėgų to padaryti!" – garsiai šaukė Peteris.